Patirtis kasoje leido pramokti naujos kalbos

„Mano istorija tipinė: atvykau iš mažo miestelio, Vilniuje reikėjo darbo, tad jėgas išmėginti nusprendžiau įsidarbindama prekybos tinkle IKI. Tapau kasininke ir darbu buvau patenkinta. Tiesa, tuomet vis dar galvojau, kad čia laikina ir kada nors grįšiu prie savo pašaukimo ir amato, kurio mokiausi, – siuvimo“, – pirmuosius karjeros žingsnius prisimena pašnekovė.

I. Abraitienė tikina, jog adaptacija, atsakomybės ar kitos naujos užduotys nebuvo tiek sunkios, kiek kitas iššūkis – rusakalbiai pirkėjai.

„Dirbau Lazdynų mikrorajone esančioje parduotuvėje, ten kasdien užsukdavo daugybė rusakalbių. Pradžioje iš tiesų teko laužyti liežuvį. Tik ilgainiui apsipratau ir pramokau, tačiau pati labai stengiausi, nes jau tada jaučiau, kad būtent kasininkai bene pirmieji atspindi pirkėjo patirtį – jeigu jis negalės susikalbėti, gauti reikiamos informacijos, tai, vargu, ar sekantį kartą norės grįžti. Todėl pirmosios darbovietės pagrindinis pliusas – naujos kalbos įgūdžių lavinimas, asmeninis tobulėjimas“, – pusiau juokais sako I. Abraitienė.

Perėmė parduotuvės vadovo vairą

Išdirbusi dvejus metus, kruopšti ir atsakinga I. Abraitienė sulaukė kvietimo tapti parduotuvės administratore ir, sako, tai buvo tarsi pirmasis tramplynas, vedęs ją aukščiau.

„Pradėjau mokytis ir perimti žinias iš kolegos, kurį turėjau pakeisti. Gana greitai, bet su didžiulėmis pastangomis mokiausi ir tobulėjau. Naujos pareigos ėjosi sklandžiai, bet po metų mano vadovas pats paliko poziciją ir pakvietė ją užimti mane“, – pasakoja pašnekovė.

Naują etapą I. Abraitienė prisimena kaip didelę staigmeną ir nemenką profesinį iššūkį. „Daugiausiai nuogąstavimų kėlė ne tai, jog nesusitvarkysiu su naujomis atsakomybėmis, o tai, kad staiga reikėjo imti vadovauti savo pačios kolegoms. Tarsi perėjau į kitą barikados pusę, o tai, neslėpsiu, pareikalavo psichologinio nusiteikimo, jėgų ir ištvermės, atlaikant šiokį tokį spaudimą. Visuomet stengiausi būti ne tik reikli, bet ir sąžininga, žmogiška. Manau, tai neliko nepastebėta – jau paliekant tuometinę parduotuvės vadovės poziciją, gavau labai gražią savo darbuotojų padėką. Visuomet maniau, kad būtent kolektyvas geriausiai nusako, kaip tu dirbi, tad šis įvertinimas man buvo ir yra ypač svarbus“, – sako ilgametė prekybos tinklo IKI darbuotoja.

Darbo specifika lydi net per atostogas

Kelerius metus vadovavusi parduotuvei, I. Abraitienė netruko pakilti dar aukščiau – moteris jau daugiau kaip dešimtmetį yra dalies Vilniaus regiono parduotuvių vadove, rašoma pranešime spaudai.

„Pirmiausiai, turiu užtikrinti sklandų parduotuvių darbą: pradedant nuo tinkamai sudėliotų prekių lentynose, baigiant patenkintais ir norinčiais sugrįžti pirkėjais. Daug laiko atima darbas su žmonėmis, esu atsakinga ir už naujų darbuotojų suradimą, ir už esamų darbuotojų efektyvumą, įvairių problemų sprendimą, kokybės užtikrinimą, darbuotojų motyvaciją ir daugybę kitų dalykų. Stengiuosi visiems užtikrinti reikiamą ugdymą. Kitaip tariant, atsakomybė yra didelė, tačiau mano darbas man teikia malonumą“, – džiaugiasi vadovė.

I. Abraitienė mini, jog jos darbas jai tapęs ir gyvenimo dalimi bei pažymi, kad profesinė liga užklumpa net ir atostogaujant: „Šeima kartais vengia su manimi eiti į prekybos tinklą, nes žino, kad užtruksiu viską analizuodama ir žiūrėdama. Aš net pro numestą šiukšlę negaliu ramiai praeiti, nesvarbu, ar esame Lietuvos, ar užsienio parduotuvėje“, – išduoda I. Abraitienė.

Vertina darbdavio požiūrį

Vilniaus regiono vadovė pasakoja, kad per ilgametę darbo patirtį įmonėje spėjo užmegzti puikų santykį su kolegomis, vertina įmonės kaip darbdavio poziciją.

„Čia turime ne tik visas galimybes augti ir tobulėti, lankydami kursus ar atnaujindami žinias įvairiuose mokymuose, bet ir didžiulį moralinį palaikymą: tai ir puikų sveikatos draudimą, ir fondą, įsteigtą padėti kritinių nelaimių metu. Kitam tai gali pasirodyti labai smulkūs privalumai, o man tai parodo įmonės brandą ir supratimo lygį, todėl džiaugiuosi būdama šio didelio kolektyvo dalimi“, – pasididžiavimo neslepia IKI darbuotoja.