Šiandien situacija yra iš esmės kitokia. Viena vertus, jau pasiekėme prieš krizę buvusį BVP lygį, atsigauna nekilnojamojo turto rinka ir investicijos, optimistiškesni tampa verslo ir gyventojų lūkesčiai. Kita vertus, teiginys, kad mūsų ekonomika auga bene sparčiausiai Europos Sąjungoje pridengia tą aplinkybę, kad augimo tempas yra tris kartus lėtesnis nei bumo metais. Be to, pastarąjį dešimtmetį dėl demografinių veiksnių ir emigracijos šalies darbo jėgos struktūra pakito tiesiog neatpažįstamai tiek amžiaus, tiek kvalifikaciniu požiūriu.
Prieš dešimtmetį nebuvo preteksto kalbėti apie struktūrinio nedarbo problemas (jos ir tada egzistavo), kadangi darbo rinka it galingas siurblys pasiglemždavo bent kiek judančius ir dirbti galinčius žmones. Dabar taip nebėra – tuo pat metu registruojame tūkstančius laisvų darbo vietų ir naujų bedarbių. Darbdaviai jau choru skundžiasi, kad formaliai laisvos darbo jėgos yra, tačiau rasti norimų darbuotojų sunku ar net neįmanoma.
Nors ekonomikos augimo tempu lenkiame kitas Europos Sąjungos valstybes, nedarbo lygis yra didesnis nei regiono vidurkis ir, svarbiausia, nebedemonstruoja tendencijos mažėti. Antai skaičiuojame jau penktuosius atsigavimo po globalinės finansų krizės metus, o pirmąjį 2014 m. ketvirtį nedarbo lygis Lietuvoje vis dar sudarė 12,4 proc. ir, beje, didėjo antrą ketvirtį iš eilės. Jeigu nieko nebus daroma ir įvykiai tekės natūralia vaga, nedarbo lygis smuktelės artimiausiais mėnesiais dėl sezoninio aktyvumo protrūkio nekilnojamojo turto, statybų, prekybos ir viešbučių bei restoranų sektoriuose, tačiau atėjus šaltajam sezonui darbo rinkos problemos taps dar aštresnės. Vargu ar čia padės ir vakar ES institucijų galutinai palaimintas euro įvedimas 2015 m.
Paradoksalu, tačiau ambicingi planai kelti minimalią mėnesio algą šiandien nėra didžiausias pavojus užimtumui, kadangi laisva darbo vieta dažniausiai neužimama ne dėl pernelyg aukštos darbo jėgos kainos, o jos netinkamumo kvalifikacijos ir patirties požiūriu. Efektyviausias problemos sprendimo būdas – aktyvaus darbo jėgos profesinio orientavimo ir perkvalifikavimo programa, fokusuojant dėmesį ne tik į jaunimą, bet ir ilgalaikius bedarbius, kurių lyginamasis svoris bedarbių gretose sustingo grėsmingai aukšto 40-45 proc. lygio. Teritorinėse darbo biržose įsiregistruojančių bedarbių srautą padėtų sumažinti taip pat smulkiojo ir vidutinio verslo reguliavimo liberalizavimas bei mokesčių naštos palengvinimas.
Jeigu šios priemonės bus taikomos pernelyg vangiai, anksčiau ar vėliau teks spręsti nemalonią dilemą, ar nevertėtų atpalaiduoti darbuotojų iš trečiųjų šalių imigracijos varžtų. Esant dviženkliam nedarbo lygiui, pagrįsti tokios politikos reikalingumą šalies gyventojams būtų nepaprastai sunku.