Turto nelygybei įtaka buvo minimali.
Vis dėlto SEB banko ekonomisto Tado Povilausko teigimu, pinigų politika nėra svarbiausias pajamų nelygybę lemiantis veiksnys. Gerokai didesnę įtaką turi valdžios vykdoma mokesčių, socialinės apsaugos, švietimo politika, darbo rinka ir darbuotojų kvalifikacija, o šie veiksniai Lietuvoje buvo palankesni pajamų nelygybės augimui. Ji, priešingai negu euro zonoje, Lietuvoje padidėjo ir nuo euro zonos krizės, ir nuo 2008 metų ekonomikos nuosmukio laikų.
„Tai, kad ECB skatinamoji pinigų politika padėjo euro zonai išlipti iš skolų krizės, įrodinėti nebereikia. Visgi viešojoje erdvėje iš pradžių pasirodė daug kritikos tokiai centrinių bankų agresyviai politikai - buvo teigiama, kad dėl jos turtingieji taps dar turtingesni, o vargšai dar skurdesni“, - pranešime cituojamas T. Povilauskas.
Tačiau ekonomistų tyrimai tyrinėjant didžiausių euro zonos šalių ekonomiką tokius teiginius paneigia. Vykdant skatinamąją pinigų politiką ir sumažinus rinkos palūkanų normas, euro zonoje nuo 2015 metų pradėjo gerėti verslo lūkesčiai, bendrovės vėl ėmė kurti naujas darbo vietas. Dėl to sparčiai mažėjo bedarbių skaičius euro zonoje.
„Darbingo amžiaus bedarbiai, gaudami tik nedarbo išmokas, dažniausiai atsiduria mažiausias disponuojamas pajamas gaunančių asmenų gretose, todėl nesunku suprasti, kad, bedarbiams įsidarbinus, jų pajamos ūgteli labai smarkiai. Mažesnes pajamas gaunantys asmenys yra linkę didesnę dalį padidėjusių pajamų skirti vartojimo reikmėms, todėl tokie pokyčiai turėjo ir labai didelę teigiamą įtaką vartojimo mastui euro zonoje. Beje, didesnes pajamas gaunantys asmenys gauna daug didesnes finansinės veiklos pajamas, kurios dėl ECB skatinamosios politikos dar padidėjo, tačiau jos sudaro tik iki dešimtadalio visų gyventojų pajamų ir neturėjo tokios didelės įtakos pajamų nelygybės pokyčiui“, - sako ekonomistas.
Anot jo, Lietuvoje pajamų nelygybė tebėra istoriškai didelė, nors buvo vykdoma ECB skatinamoji pinigų politika, dėl kurios gerėjo Lietuvos ekonomikos padėtis ir mažėjo bedarbių skaičius.
„Mūsų šalyje pastarųjų veiksnių įtaka buvo mažesnė negu struktūrinių darbo rinkos problemų padariniai, kai didesnes pajamas gaunančių asmenų pajamos tiesiog didėja sparčiau negu mažesnes pajamas gaunančiųjų“, - sako T. Povilauskas.
Kaip skelbia SEB bankas, mažų palūkanų normų laikotarpis yra palankus skolininkams, bet ne santaupų turėtojams. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2017 metais šalies gyventojai sumokėjo 98 mln. eurų ir gavo 67 mln. eurų palūkanų. Gyventojų paskolos tų metų pabaigoje buvo 9,5 mlrd. eurų, o turimos lėšos atsiskaitomosiose ir indėlių sąskaitose siekė 12,5 mlrd. eurų. Prieš 10 metų situacija buvo kitokia: 2007 metais gyventojai sumokėjo 258 mln. eurų ir gavo 205 mln. eurų palūkanų. Gyventojų paskolų vertė buvo 7,7 mlrd. eurų, o turimos lėšos kredito įstaigų sąskaitose siekė 6,7 mlrd. eurų. Sumokėtų ir gautų palūkanų skirtumas per dešimt metų Lietuvoje sumažėjo.
„Tai, kad sumažėjo palūkanos už paskolas, labiausiai pajautė būsto paskolų turėtojai, pasirinkę kintamą palūkanų normą. Apskritai po finansų krizės ir ECB veiksmų tapusi neigiama tarpbankinė palūkanų norma turėjo teigiamą įtaką nekilnojamojo turto rinkai. Dėl to padidėjo daugelio namų ūkių grynoji turto vertė“, - pažymi ekonomistas.
SEB banko tyrimai rodo, kad beveik 90 proc. vyresnių negu 50 metų žmonių turi nuosavą būstą neėmę paskolos, todėl, augant būsto kainoms, tokių žmonių turima grynoji turto vertė taip pat pastaraisiais metais didėjo.
Mažos palūkanos labiau negu gyventojams turėjo didesnę teigiamą įtaką Lietuvos bendrovėms. 2017 metais šalies įmonės sumokėjo 187 mln. eurų ir gavo 36 mln. eurų palūkanų.
SEB bankas prognozuoja, kad ECB bazinę palūkanų normą anksčiausiai gali didinti tik 2020 metų pabaigoje, tad akivaizdu, kad tarpbankinė palūkanų norma EURIBOR ir toliau liks istoriškai maža ir bus naudinga turintiems ilgalaikes paskolas, kurių palūkanų norma kintama. Santaupų turėtojams sudėtinga tikėtis didesnių palūkanų už indėlius, kol ECB nekeis palūkanų normų. Todėl ir esant nedidelėms rinkos palūkanų normoms didžiausia atsakomybė mažinant pajamų nelygybę ir toliau bus valdžios sektoriaus rankose.
