„Tapo populiaru kalbėti apie skurdo mažinimą, ypatingai gerovės valstybės kontekste. Tačiau negerėjanti statistika rodo, kad trūksta konkretaus ir visapusiško veiksmų plano skurdui mažinti“, – teigia NSMOT direktorė Aistė Adomavičienė.

Anot nevyriausybinių organizacijų tinklo, vienijančio tokias organizacijas kaip „Caritas“ ar „Maisto bankas“, stagnaciją skurdo mažinimo srityje lemia menkos socialinės išmokos ir pagalbos stoka labiausiai skurstantiems – neįgaliesiems, pensininkams, vienišiems tėvams, bedarbiams. Taip pat trūksta elementarių paslaugų, kaip kad efektyvus ikimokyklinis ugdymas ar transporto paslaugos, o skaitmenizacijos nelygumai taip pat gilina socialinę atskirtį.

„Praėjusiais metais vidutinė socialinė piniginė parama siekė 81 eurų vienam asmeniui. Ši suma sudaro apie trečdalį absoliutaus skurdo ribos, taigi, nepadeda išbristi iš skurdo, jau nekalbant apie žmogaus orumą ir socialinių įgūdžių palaikymą. Žmonės dažnai užsibūna paramos sistemoje, nes kartu su parama trūksta paslaugų, kurios padėtų įsitraukti į darbo rinką ir pilnavertį visuomenės gyvenimą. Vietoje to, paramos gavėjai neretai turi dirbti visuomenei naudingus darbus, kurie dažniausiai neatitinka jų poreikių bei kompetencijų ir pakerta jų orumą“, - sako A. Adomavičienė.

Susirūpinimą keliančias tendencijas NSMOT pastebi ir ikimokyklinio ugdymo srityje, kuris, anot nevyriausybininkų, sukuria pagrindą vaikų mokymuisi ateityje ir yra kertinis dėmuo siekiant sumažinti skurdą bei užtikrinti socialinį mobilumą.

Lietuvos vaikų, dalyvaujančių ikimokykliniame ugdyme, skaičius siekia tik 58,2 proc. Skirtingose savivaldybėse šis skaičius smarkiai varijuoja: 2018 m. ikimokyklinio ugdymo nuo 0 iki 5 metų programą lankė 15 – 82 proc. vaikų. Dideli skirtumai pastebimi tarp kaimo ir miesto vietovių: pastarosiose šis skaičius vidutiniškai siekia 71,6 proc., kaimo – 27,9 proc.

NSMOT taip pat pažymi ir naujas problemas, tokias kaip skaitmenizacijos iššūkiai. 2018 m. asmeninius kompiuterius namuose turėjo 76 proc., o interneto prieigą – 78 proc. namų ūkių. Nors šie rodikliai kasmet vis gerėja, Lietuvos gyventojų asmeninių kompiuterių turėjimo ir prieigos prie interneto rodikliai yra vieni žemiausių ES. Kaimo vietovėse interneto prieigos neturinčių gyventojų skaičius siekė 27,9 proc. Dažnas jų stokojo tinkamų įgūdžių naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, kas didino atskirtį nuo informacijos ir paslaugų bei sukūrė barjerais siekiant įsidarbinti.

Kaimų gyventojai taip pat atkreipia dėmesį, kad autobusai važinėja tik keletą kartų per dieną ir geriausiu atveju yra suderinti tik su vaikų grįžimu iš mokyklos. Vaikų vasaros atostogų metu pasitaiko atvejų, kai autobusai kaimus pasiekia tik kelis kartus per savaitę, todėl susisiekimo stoka tampa rimtu iššūkiu ieškant darbo. Pasak nevyriausybininkų, neužtikrinant elementarių paslaugų, žmonės stumiami į bedarbystę ir dar didesnę atskirtį.