L24: Jūsų veikla tampriai susijusi su švietimu. Jums teko išbandyti savo jėgas bene visose švietimo pakopose – dirbote mokytoja Karvio pagrindinėje mokykloje, buvote Pikeliškių mokyklos direktore, Vilniaus rajono administracijos direktoriaus pavaduotoja, dabar esate Lietuvos Respublikos Seimo narė. Jums puikiai žinoma Lietuvos lenkų švietimo padėtis. Kokia ji yra šiuo metu?
Rita Tamašunienė: Vilniaus krašto lenkų švietimo klausimai man visada buvo artimi. Be to, manau, kad švietimo klausimai yra svarbūs kiekvienam Lietuvoje gyvenančiam lenkui, kadangi po šeimos mokykla yra ta institucija, kuri būsimoms kartoms perduoda ne tik žinias, bet ir tradicijas, kultūrines vertybes, – t.y. auklėja būsimąsias kartas.

Kalbant apie lenkų švietimo padėtį Lietuvoje, turint omenyje mokyklų lenkų dėstomąja kalba mokymo kokybę, manau, kad ji yra aukšto lygio. Apie tai byloja baigiamųjų egzaminų  rezultatai, taip pat kiti Nacionalinio egzaminų centro skelbiami mokyklų veiklos rezultatai, kuriuos kaupia Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugija „Macierz Szkolna“. Ši draugija iš surinktų rezultatų sudaro geriausių Lietuvos lenkiškų mokyklų reitingus.

Savaitraštis „Veidas“ publikavo visų Lietuvos mokyklų reitingus. Lenkų mokyklos yra aktyvios ir užima aukštas pozicijas šiame reitinge – tai negali nedžiuginti. Tačiau reikia siekti, kad mokinių, išlaikiusių valstybinius brandos egzaminus 86-100 balų, skaičius būtų kas kartą vis didesnis.

Jeigu į lenkų švietimo padėtį pažvelgtume per sostinės ir valstybės valdžios elgesio bei per mokymosi ir darbo komforto šiose mokyklose prizmę, – situacija neatrodytų tokia optimistiška. Garsus ir tikriausiai visiems žinomas skubotas kelių lenkų mokyklų pertvarkymas į pagrindines mokyklas, kurį tiek mokytojai, tiek mokinių tėvai vertina kaip chaosą, jokiais būdais neprisideda prie teigiamos atmosferos kūrimo lenkų mokyklose.

L24: Ne visos lenkų mokyklos Vilniuje ir Vilniaus rajone buvo akredituotos. Kokios to priežastys, juk dauguma lenkiškų mokyklų jau yra akredituotos?
Rita Tamašunienė: Galbūt per ilgai užtruko mokyklų, akreditacijos komisijų veiksmai siekiant akreditacijos. Tam tikrais atvejais galima kalbėti apie lenkų mokyklų diskriminaciją, kai paskutinę akimirką akredituojama lietuviška mokykla, tačiau atsisakoma akredituoti lenkišką mokyklą, siekiančią akreditacijos tokiomis pat sąlygomis. Taip atsitiko M. Daukšos ir J.Lelevelio vidurinių mokyklų atžvilgiu. Nepriimtina yra J. Lelevelio mokyklai pateikta „akreditacijos sąlyga“ – persikėlimas iš Antakalnio į Žirmūnus. Noriu pabrėžti, kad yra vertas pagarbos mokytojų, mokinių ir jų tėvų siekis ir pasiryžimas išsaugoti savo istorinę mokyklą. Tikiu, kad nepaisant visų sunkumų, bendros pastangos atneš teigiamų rezultatų ir Joachimo Lelevelio mokykla ne tik liks ten, kur buvusi, bet ir gaus gimnazijos statusą.

Prieštaringos yra Švietimo ir mokslo ministerijos bei Vilniaus miesto savivaldybės nuomonės, pavyzdžiui, Vilniaus Vladislavo Sirokomlės mokyklos atžvilgiu. Sostinės meras Remigijus Šimašius aiškina, kad Katalikiškojo ugdymo sistema nėra teisiškai numatyta, tuo tarpu Švietimo ministerijos atstovai birželio 17 d. susitikę su LLRA frakcijos Seime nariais tikino, kad toks modelis yra.

Nuo 2012 m. lapkričio 16 d. galioja įsakymas dėl katalikiškojo ugdymo sistemos sampratos patvirtinimo (Nr V-1599), kurį pasirašė mero partijos kolega, tuometinis Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

Vilniaus meras arba turi blogus patarėjus, arba miesto valdžia tyčia delsia akredituoti Sirokomlės mokyklą (lenkų dėstomoji kalba) nepaisant viešai deklaruojamų gerų ketinimų.

L24: Nemažai dalykų lenkiškose mokyklose yra mokoma lietuvių kalba. Net toks sunkus ir specifinis dalykas kaip matematika. Ar pasirinkta edukacijos forma yra teisinga? Ar ji nesukelia sumaišties vaikų galvose? Galbūt tikslingiau būtų padidinti lietuvių kalbos pamokų skaičių, o kitus dalykus mokyti gimtąja kalba? Visgi jaunas lenkas mąsto lenkiškai...
Rita Tamašunienė: Nekyla abejonių, kad mažieji lenkai mąsto ir skaičiuoja lenkiškai, todėl privalo mokytis draugiškoje, streso neturinčioje aplinkoje ir tik palaipsniui išmokti lietuvių kalbą. Priešingai nei teigia lietuviškos žiniasklaidos priemonės, Lietuvos lenkai nekelia vis naujų reikalavimų. Lenkai gynė ir gina savo teises, t.y. tai, ką turėjo – lenkiškas mokyklas, kuriose visų dalykų buvo mokoma lenkų kalba. Užtektų sustiprinti lietuvių kalbos mokymą tautinių mažumų mokyklose ir aplinkos, kurioje gyvename, pagalba būtų užtikrintos pakankamos lietuvių kalbos žinios.

L24: Net laikais iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę lenkų mokyklose nebuvo primetamas kitos (rusų) kalbos mokymas. Tautinių mažumų teisių pažeidėjai lieka nenubausti. Kada tai baigsis?
Rita Tamašunienė: Valdžios veiksmus galima apibrėžti kaip bandymą lituanizuoti tautines mažumas. Reikia didesnio institucijų, užtikrinančių tautinių mažumų teisių Europos Sąjungoje laikymąsi, ryžto pagaliau nutraukti šiuos žalingus veiksmus. Tai reikalinga tam, kad galėtume džiaugtis ir gauti naudos iš gyvenimo kiekvienoje demokratinėje šalyje įvairovės, kurią suteikia tautinės mažumos. Tačiau Lietuvoje nei politinės partijos, nei žiniasklaidos manipuliuojama visuomenė tam dar nepribrendo.

L24: 2015 metai kupini atgarsio susilaukusių lenkų, rusų ir net lietuvių mokyklų protesto akcijų. Streikas yra galutinė protesto forma. Esate tokių visuomenės nepasitenkinimo išreiškimo formų šalininkė?
Rita Tamašunienė: Sutinku, kad tai yra galutinė protesto forma, tačiau tuomet, kai visos kitos priemonės nepasiteisino, nebelieka kitos išeities. Remiu streiką, kuomet nėra kito kelio išreikšti savo nepasitenkinimą. Juolab kad teisę streikuoti mums garantuoja demokratija, o Lietuva skelbiasi esanti demokratinė valstybė.

L24: Esate LLRA Seimo frakcijos seniūnė. Rinkėjai ir jų vaikai yra pavargę nuo besitęsiančios nežinios lenkų švietimo srityje ir laukia pagalbos iš savo Seimo narių. Ką darysite? Ar įmanoma sutarti su Lietuvos valdžia tokiais tautinėms mažumoms svarbiais klausimais?
Rita Tamašunienė: Dirbame nuo pat pirmos dienos Seime. Švietimo įstatymo pataisos, leidusios pratęsti mokyklų akreditacijos laikotarpį iki 2017 metų, padės daugeliui mokyklų, dėl aukštai užkeltos kartelės esančių labai sunkioje padėtyje, sėkmingai įveikti akreditacijos procesą ir tapti gimnazijomis. Raginame atšaukti suvienodintą lietuvių kalbos egzaminą, taikyti lengvatas vertinant tautinių mažumų mokyklų auklėtinių lietuvių kalbos egzamino rašto darbus.

Manau, kad po Seimo rinkimų naujoji valdžia įvertins tradicinį mūsų šalies švietimo modelį, kurį galime pavadinti „Po vienu stogu“. Mokyklų skirstymo sistema ir nuolatinis švietimo įstaigų keitimas neigiamai veikia vaikus, kurie nesusitapatina su jokia švietimo įstaiga, jokios mokyklos nelaiko „sava“. Neabejotinai tai turi įtakos vaikų mokymosi rezultatams, jų socializacijai aplinkoje ir visuomenėje.

Jau ne pirmą kartą LLRA frakcija pateikė svarstyti Seimui Biudžeto ir Švietimo įstatymų pataisas. Šios pataisos susijusios su mokinio krepšeliu, sumažintu iškilus ekonominei krizei, taip pat padidinti finansavimą tautinių mažumų mokykloms. Prieš ateinančius Parlamento rinkimus atsirado daugiau panašių įstatymų projektų, taigi Vyriausybė privalės į juos atsižvelgti. Seimo biudžeto ir finansų, švietimo, mokslo ir kultūros, socialinių reikalų komitetuose nuolat keliame mokytojų ir darželio auklėtojų profesijos prestižo ir atlyginimo kėlimo klausimus.

L24: Dėkojame už pokalbį.



„Projektas yra bendrai finansuojamas iš Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšų, skirtų už Lenkijos ribų gyvenantiems lenkams“