Bažnyčios tradicijoje tą dieną organizuojamos verbų procesijos. Šis paprotys, prasidėjęs IV a. Jeruzalėje, ilgainiui prigijo visame krikščioniškame pasaulyje. Verba turėjo simbolizuoti ir Išganytojo kankinystę, ir Jo pergalę, ir nemirtingą sielą. Katalikų Bažnyčios liturgijoje verbų šventinimo tradicija įvesta XI amžiuje.

Liturgijoje tądien yra du pagrindiniai momentai: džiaugsminga procesija su verbomis ir Viešpaties kančios - kaipo Evangelijos - skaitymas pagal vieną iš trijų evangelistų: Matą, Morkų ar Luką, nes Viešpaties kančia pagal Joną yra skaitoma per Didžiojo Penktadienio liturgiją. Tokiu būdu Bažnyčia pažymi, kad Kristaus triumfas ir jo Auka yra tarpusavyje neatsiejamai susiję.

Verbų sekmadienis tarsi įveda mus į šv. Velykų atmosferą. Bažnyčia ragina mus neapsiriboti vien džiaugsmingu mojavimu verbomis ir šūksniais: „Osana Dovydo Sūnui!“, bet rodo ir tolesnį kelią - į Paskutinės vakarienės kambarį, kur „duona nužengė iš dangaus“. Po to veda į tamsų Getsemanės sodą, leidžia pajusti įkalinto ir apleisto Jėzaus dramą, Jo kančią Piloto pretoriume ir atmetimą iš žmonių pusės. Pagaliau kviečia eiti toliau, į pačią Golgotos viršūnę ir ištverti iki galo.

Krikščionis negali abejingai praeiti pro prie kryžiaus prikaltą Kristų, turi likti iki galo, iki viskas išsipildys... Taigi turi nuimti Jį nuo kryžiaus ir turėti drąsos pažvelgti į Sūnaus kūną ant rankų laikančiai Motinai į akis ir galiausiai užversti sunkų akmenį ant Kapo. O po to jam belieka tik laukti Velyknakčio... Būtent tai mums suteikia Verbų sekmadieniu prasidedanti Didžioji savaitė.