Taip pat ir liau­dies bei re­gio­nų tra­di­ci­jo­se Di­džio­ji sa­vai­tė iš­sau­go­jo daug pa­pro­čių. Di­džio­sios sa­vai­tės pir­ma­die­nis, ant­ra­die­nis ir tre­čia­die­nis yra ypa­tin­gu bū­du skir­ti su­si­tai­ky­ti. Tuo pat me­tu tai bu­vęs di­de­lio tvar­ky­mo­si, na­mų puo­ši­mo me­tas, ku­riuos vis dėl­to rei­kė­da­vę baig­ti vė­liau­siai ant­ra­die­nį.

Lie­tu­vo­je per pa­mal­das Ver­bų sek­ma­die­nį ka­ra­liau­ja tra­di­ci­nė Vil­niaus ver­ba. Tą­dien pra­si­dė­jus šv. Mi­šioms prie įė­ji­mo į baž­ny­čią ku­ni­gas skai­to Evan­ge­li­jos frag­men­tą apie iš­kil­min­gą Jė­zaus įžen­gi­mą į Je­ru­za­lę, po to šven­ti­na ver­bas, o jau per Mi­šias Vieš­pa­ties kan­čia skai­to­ma ke­lių skai­to­vų, pa­si­da­li­jus vaid­me­ni­mis.

Svar­biau­sias li­tur­gi­nių me­tų ir Di­džio­sios sa­vai­tės lai­ko­tar­pis – Di­dy­sis Ve­ly­kų Tri­die­nis, ku­ris pra­si­de­da Pas­ku­ti­nės va­ka­rie­nės šv. Mi­šio­mis Di­dį­jį Ket­vir­ta­die­nį, o bai­gia­si Pri­si­kė­li­mo sek­ma­die­nio miš­pa­rais (va­ka­ri­nės ka­ta­li­kų pa­mal­dos).

Di­dy­sis Ket­vir­ta­die­nis, Di­dy­sis Penk­ta­die­nis, Di­dy­sis Šeš­ta­die­nis ir Ve­ly­kų sek­ma­die­nis – tai ypa­tin­gas li­tur­gi­nis lai­ko­tar­pis. Ver­ta tuo pa­si­nau­do­ti. Tai – nuo­sta­bi Baž­ny­čios do­va­na, ji ga­li pra­tur­tin­ti mū­sų šei­mą ir pri­ar­tin­ti mus prie Kris­taus. Ypač tu­ri­nin­gai iš­gy­ven­da­mi Di­dži­ą­ją sa­vai­tę, pa­si­ner­da­mi į Die­vo Mei­lės slė­pi­nį, tu­ri­me ga­li­my­bę iš tik­rų­jų at­nau­jin­ti mū­sų gy­ve­ni­mą, at­nau­jin­ti mū­sų ti­kė­ji­mą ir at­si­vers­ti į Die­vą.

Vilniaus krašto savaitraštis