Dievo tarną M. Giedraitį popiežius Pranciškus palaimintuoju paskelbė 2018 metų lapkričio 8-ąją. Tai džiugi žinia Lietuvai ir Lenkijai, kur ilsisi žemiškieji palaimintojo palaikai.
Per Sekmines popiežius Pranciškus sakė, kad pal. M. Giedraitis – nuolankumo ir evangelinės meilės pavyzdys. Šventasis Tėvas išreiškė viltį, kad palaimintojo kulto patvirtinimas padrąsins lenkus ir lietuvius stiprinti tarpusavio ryšius per tikėjimą ir pamaldumą M. Giedraičiui.
Iškilmingos padėkos Šv. Mišios už M. Giedraičio paskelbimą palaimintuoju bus aukojamos Videniškių šv. Lauryno parapijos bažnyčioje. Šv. Mišias aukos Vyskupų konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Į iškilmes suvažiuos Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, kitų šalių vyskupai, vienuoliai, maldininkai, pal. M. Giedraičio giminės.
Vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas G. Grušas pažymėjo, kad Lietuvos palaimintieji ir šventieji labai mylėjo Lietuvą ir tas šalis, kuriose jie gyveno ar tarnavo žmonėms. Tokį meilės pavyzdį rodė Šv. Kazimieras ir daugybė kitų lietuvių bei lenkų tautas siejusių šventųjų.
Manoma, kad M. Giedraitis gimė apie 1420–1425 metus, nuo gimimo buvo neįgalus, vaikščiodamas rėmėsi ramentu. Literatūroje minima, kad jis buvo vienturtis Jurgio ir Marijonos Giedraičių sūnus, palaimintojo gimtinė – Giedraičiai, tačiau neatmetama galimybė, kad galėjęs gimti ir Videniškiuose, senelio dvare.
Šaltinių stoka neleidžia atsakyti į klausimą, kas paskatino Mykolą atsisakyti kilmės privilegijų ir stoti į atgailos kanauninkų vienuolyną Bistryčioje (dabartinės Baltarusijos teritorijoje). Vienuoliškus įžadus jis davė Krokuvoje ir, apsistojęs prie Šv. Morkaus bažnyčios, gyveno ten iki mirties.
Palaimintasis baigė filosofijos mokslus Krokuvos universitete. Gyveno kukliai ir pamaldžiai, ne ordino bendruomenės namuose, bet vienas, atskirai, mažame kambarėlyje šalia įėjimo į bažnyčią. Prižiūrėjo bažnyčią, rūpinosi švara, puošė altorių – atlikdavo tai, kas įprasta zakristijono tarnystei. Mėgo vienatvę.
Daugybė žmonių kreipdavosi į M. Giedraitį patarimo ir pagalbos įvairiais dvasiniais reikalais, taip pat užklupus gaisrams, ligoms ar kitokiems išbandymams.
Dėl neįgalumo jam nebuvo lengva prisitaikyti prie vienuoliams įprasto bendruomeninio gyvenimo, tačiau tai netrukdė siekti krikščioniško tobulumo. Asmeninė malda, atgaila ir meilė liturgijai buvo pagrindinės palaimintojo M. Giedraičio dvasinio tobulėjimo priemonės.
Mykolo mirties data – 1485 metų gegužės 4-oji. Jis palaidotas Krokuvos šv. Morkaus bažnyčioje.
M. Giedraitį palaimintuoju pradėta laikyti dar XVI šimtmetyje (minimi 1544 metai). Krokuvos vyskupija tuo laikotarpiu ėmėsi kai kurių veiksmų, būdingų skelbimui palaimintuoju: Mykolo palaikai iš palaidojimo vietos Šv. Morkaus bažnyčioje buvo perkelti į sarkofagą altoriuje. Paveiksluose jis pradėtas vaizduoti su aureole. Viename paveiksle Šv. Morkaus bažnyčios koplyčioje pal. Mykolas ir šv. Kazimieras vaizduojami besimeldžiantys kartu, suklupę prie Marijos paveikslo. Toje pačioje koplyčioje saugomas paveikslas, prie kurio melsdavęsis pats palaimintasis. Šis paveikslas vadinamas „Giedraičio Madona“.
M. Giedraičio beatifikacijos byla buvo pradėta 1634 metais, tačiau tik 2018-ųjų lapkričio 8 dieną Apaštalų Sostas paskelbė dekretą, pripažindamas Dievo tarno M. Giedraičio herojiškas dorybes ir patvirtindamas jo kultą nuo neatmenamų laikų. Nuo šios dienos M. Giedraitis – palaimintasis.
