Visgi Lietuvos atstovė Strasbūro teisme sako, kad šis sprendimas turbūt nedarys didelės įtakos diskusijoms dėl neteisėtais pripažintų statinių griovimo Kuršių nerijoje ir Druskininkuose, nes vėliau teismų praktika pasikeitė ir išlaidos dabar padalijamos tiksliau.

Ginčas – dėl vasarnamio prie ežero

Pirmojoje tokio pobūdžio byloje teismas paskelbė, kad Lietuva pažeidė vasarnamį pasistačiusių žmonių teisėtus lūkesčius, nes tinkamai neįvertino valstybės institucijų atsakomybės.

„Teismas laikosi nuomonės, kad pareiškėjai turėjo teisėtų lūkesčių, jog jiems nebus nurodyta vien savomis arba iš dalies savomis lėšomis nugriauti savo vasarnamį, pradėtą statyti pagal tarnybų išduotą privalomą statybos leidimą“, – konstatavo Europos Žmogaus Teisių Teismas.

Septynių Strasbūro teisėjų kolegija paskelbė nesutinkanti su Lietuvos vyriausybės aiškinimu, kad gaudami leidimus žmonės patys turėjo suabejoti dėl jų teisėtumo.

„Teismas nepalaiko Vyriausybės argumento, kad pareiškėjai turėjo įtarti, jog statybos leidimas buvo „abejotinas“. Reikalingas procedūras atliko oficialios institucijos, naudodamosi valstybės joms suteiktais įgaliojimais“, – rašoma sprendime.

Ginčas byloje kilo dėl vasarnamio Molėtų rajono miške prie ežero. Pareiškėjai Tumelių šeima jį pasistatė gavę savivaldybės leidimą, pastatas Registrų centre įregistruotas 2007 metais. Vasarnamis pastatytas toje vietoje, kur anksčiau buvo galvijų tvartas ir klojimas.

Praėjus ketveriems metams prokuratūra kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti nugriauti statinį. Panevėžio apygardos teismas šį prašymą patenkino, konstatavęs, kad įstatymai neleidžia tokių statinių miške.

Įpareigojimą griauti statinius 2012 metais patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis pažymėjo, kad valstybės institucijoms tenka dalis atsakomybės, bet tai nereiškia, kad dėl to reikia įteisinti neteisėtas statybas. Vis dėlto Utenos teismas sprendimo vykdymą sustabdė iki Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo.

Registrų centro atsakomybė?

Europos Žmogaus Teisių Teismas sukritikavo Lietuvos institucijas, kad jos nesvarstė galimybės sumažinti pareiškėjams „primestą sprendimo nugriauti statinius naštą“.

„Šalies teismai neišaiškino, kaip nugriovimo kaštai turi būti padalyti pareiškėjams, Molėtų savivaldybei ir Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui. Šalies teismas atmetė antstolių prašymą išaiškinti, kaip turi būti vykdomas Panevėžio apygardos teismo sprendimas nugriauti statinius“, – pažymi Strasbūro teisėjai.

„Nagrinėdami šią bylą šalies teismai neatsižvelgė, kokiu laipsniu atsakomybė tenka pareiškėjams ir kelioms valstybės įstaigoms, įskaitant Registrų centrą, užregistravusį 97 proc. baigtą statyti vasarnamį; taip pat neatsižvelgta, kad šis įregistravimas ketverius metus nebuvo užginčytas jokios institucijos. Taigi, Teismas daro išvadą, kad valstybės įstaigų veiksmai reikšmingai prisidėjo prie pareiškėjų padėties ir kad pareiškėjams teko tokia pati ir galbūt sunkesnė našta kaip institucijoms“, – rašome sprendime.

„Aukščiau išdėstyti dalykai yra pakankami, kad Teismas padarytų išvadą, jog apskųstos priemonės yra neproporcingos teisėtam tikslui pasiekti“, – nurodo Strasbūro teismas.

Tumelių šeima prašė atlyginti per 255 tūkst. turtinės žalos už namo statybą, tačiau Strasbūro teismas pažymėjo, kad vasarnamis kol kas nenugriautas, todėl šį prašymą atmetė. Šeimai priteista 2 tūkst. neturtinės žalos atlyginimas.

Diskusijos visuomenėje

Pastaraisiais metais Lietuvoje daug dėmesio sulaukė teismų įpareigojimai nugriauti statinius, kurie statomi turint leidimus, tačiau vėliau pripažįstami neteisėtais. Didžiausio žiniasklaidos dėmesio sulaukė įpareigojimai griauti pastatus Kuršių nerijoje, vadinamąjį „Vijūnėlės dvarą“ Druskininkuose ir žinomo atlikėjo Egdiijaus Dragūno namą Pavilnių regioniniame parke.

Vilniaus apylinkės teisme šiuo metu nagrinėjama byla, kur prokurorai ir statybų inspektoriai prašo neteisėtais pripažinti statybos leidimą „Misionierių sodais“ pavadintam prestižinių būstų projektui sostinės senamiestyje.

Lietuvos atstovė Europos Žmogaus Teisių Teisme Karolina Bubnytė sako, kad pastarųjų metų atvejams Strasbūro sprendimas didelės įtakos turbūt neturės, nes nagrinėta teismų praktika jau yra pasikeitusi.

„Įpareigoti griauti galima, bet nustatytas pažeidimas, kad griovimo našta nebuvo paskirstyta proporcingai. Šalies teismai nepaaiškino, kieno sąskaita daromas griovimas, ir Teismas nesutinka su atsakomybės paskirstymo laipsniu“, – BNS sakė K. Bubnytė.

Jos teigimu, paskutinių metų praktika yra geriau išvystyta, ir griovimo kaštai detalizuojami daug tiksliau.

„Pažeidimas pripažintas už praeitį. Vėliau teismų praktika pasikeitė ir teismai nebeužkrauna atsakomybės už valdžios institucijų klaidas“, – BNS sakė K. Bubnytė.

Po šio sprendimo Tumelių šeima gali kreiptis į Lietuvos teismus, prašydama atnaujinti bylos nagrinėjimą.