Jau daugiau nei dešimtmetį bazinės palūkanų normos euro zonoje artimos nuliui, o nuo 2014 metų vasaros jos yra neigiamos. Ir Europos Centrinis Bankas (ECB), ir kiti didieji pasaulio centriniai bankai žada dar bent kelerius metus išlaikyti itin žemų palūkanų normą bei kitomis priemonėmis skatinti ekonomikų atsigavimą ir suklestėjimą. Kas galėtų sujaukti tokius planus ir paskatinti greitesnį palūkanų normų kilimą?

Beveik du milijonus gyvybių nusinešusi ir dar niekur nedingusi pandemija, mirtį ir materialinius nuostolius pasėję gaisrai bei potvyniai, kas trečias Lietuvos moksleivis, neišlaikęs matematikos brandos egzamino, daugybė kitų negandų ir praradimų. Daugelis nekantriai laukia šių metų pabaigos ir mielai juos pamirštų, tačiau galbūt 2020-ieji palieka ir teigiamų pėdsakų?

Pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos ekonominiai rodikliai dar nebuvo gąsdinantys – BVP palyginus su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus išaugo 2,5 procento. Tačiau žvelgiant į ateitį, kyla klausimų, kokio gylio bus dėl Covid-19 atsiradusi duobė ir ar vis dar galima tikėtis greito ekonomikos atsigavimo.

Per praėjusį dešimtmetį dėl emigracijos Lietuva prarado maždaug dešimtadalį savo gyventojų. Tačiau pernai išryškėjo nauja tendencija – atvykstančių gyventojų buvo daugiau nei išvykstančių iš šalies. Dėl to pasigirdo perspėjimai apie neigiamas imigracijos pasekmes. Ar tikrai turime ko bijoti?

Didėjant pasaulinės prekybos suvaržymams bei politiniam neapibrėžtumui pasaulio ekonomikos augimo perspektyvos tampa vis niūresnės. „Swedbank“ ekonomistai prognozuoja, kad kitais metais pasaulio ekonomikos augimas bus lėčiausias nuo 2009 metų, ir ne viena didelė ekonomika gali panirti į recesiją. Lietuvos ekonomikos augimas turėtų sulėtėti iki 2 proc., tačiau nuosmukio tikimybė išlieka nedidelė.

Koks buvo išskirtiniausias 2016-ųjų metų bruožas? Gal tai pergalingo populizmo ir protesto prieš elitą banga? O gal niekingas ir niokojantis ekstremizmas bei terorizmas? Arba skurdą sumažinusios, bet pajamų nelygybę padidinusios globalizacijos pažeidžiamumas ir status quo trapumas? Tikrai taip, tačiau yra kai kas, kas praeinančiais metais vienijo visus šiuos reiškinius.

Daugiau nei dešimtmetį vyksta Lietuvos pensijų sistemos transformacija – atsisakoma priklausomybės tik nuo socialinio draudimo įmokų ir pereinama prie dalinio pensijų kaupimo. Kitaip sakant, ateityje pensininkų pajamos priklausys ne tik nuo Sodros pajamų ir galimybių, bet ir nuo to, kiek lėšų per visą karjerą žmogus bus sukaupęs pensijų fonduose. Kodėl prasidėjo tokia reforma, kaip pasikeistų ateities pensininkų perspektyvos ją sustabdžius ir ką reikštų GPM lengvatos kaupiamajam gyvybės draudimui panaikinimas?

Pirmąjį šių metų ketvirtį metinis Lietuvos BVP augimas siekė 2,4 proc., tačiau jau antrąjį ketvirtį augimas netikėtai sulėtėjo iki 1,8 procento. Ką reiškia toks ekonomikos augimo sulėtėjimas? Ar tai signalas apie problemas ir galimą nuosmukį?

Kiekvienam Lietuvos piliečiui – po 200 eurų per mėnesį. Skamba kaip lėkšta politinė reklama? Ne, tokios šiuo metu yra Lietuvos galimybės sukurti „bazinių pajamų“ modelį, kuris pakeistų dabar egzistuojančią painią ir brangią socialinės apsaugos sistemą. Gal tai ir nedaug, bet daug geriau, nei turime dabar.

Šių metų rugsėjo pirmoji yra neeilinė. Šeimoms, kurių vaikams vietos valstybiniuose darželiuose neliko arba kurios tiesiog savanoriškai tą vietą užleido kitiems, bus skiriama 100 eurų kompensacija. Tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybė šiemet pabandė išspręsti vieną iš daugelio įsisenėjusių problemų – nepakankamą vietų skaičių valstybiniuose darželiuose. Tačiau viešojoje erdvėje jau pasigirdo nuomonių, kad tokia tvarka sukuria diskriminaciją socialiniu pagrindu – neva, dėl tokios kompensacijos naudos turės tik turtingos šeimos, kurios ir taip rinktųsi privačius darželius.