Kiekviena didelė nelaimė ar praradimas yra ir galimybė susitelkti, solidarizuotis, pasikeisti ir sustiprėti. Pandemijos įkarštyje stebėdami didėjančius žmogiškuosius praradimus, galėjome įžvelgti ir asmeninės atsakomybės trūkumo pasekmes, ir būtinas sveikatos apsaugos sistemos reformų kryptis. Vis tik akivaizdu, kad didelė dalis visuomenės solidarizavosi, verslas, nevyriausybinės organizacijos ir gyventojai rėmė ir aukojo, aukojosi ir savanoriavo.

Daugelis susidūrėme su iki šiol savo gyvenime nematytu pandemijos reiškiniu, ir, deja, tikėtina, kad daugeliui ši pandemija nebus paskutinė. Gyvūnijos pasaulyje, į kurį vis labiau braunasi žmogus, slypi daugybė patogenų, kurie nuolat mutuoja ir keičiasi bei gali tapti kitos pandemijos priežastimi. Visgi galima pasidžiaugti, kad šiemet pandemijos pabaigos pradžią pradėjo lūkesčius viršijęs medicinos mokslas, per rekordiškai trumpą laiką sukūręs net kelias labai efektyvias vakcinas.

Deja, dar kartą pamatėme, kad gelbėjant gyvybes vien medicinos progreso nepakanka – mitais, konspiracijos teorijomis ir neracionaliomis baimėmis apipintų galvų gelbėjimui vien efektyvesnių vaistų neužteks, reikės ir kokybiškesnio švietimo. Ši problema, žinoma, išliko itin aktuali ir mūsų kieme.

Tačiau šviesos spindulių galima įžvelgti net ir tokiame tragiškame fakte, kad kas trečias Lietuvos moksleivis šiemet neišlaikė matematikos brandos egzamino. Po šio sukrėtimo ir naujoji vyriausybė, ir prezidentūra ragina priimti nacionalinį partijų susitarimą dėl švietimo. Tai leistų įgyvendinti nebūtinai populiarius struktūrinius pokyčius, kurie ilgainiui sukurs kokybinį proveržį ir atvers didesnes galimybes ateities moksleiviams.

Nors pandemija pritraukė daugiausiai visų dėmesio, jos fone vyko ne mažiau neraminantys ekstremalūs gamtos reiškiniai. Gaisrai Australijoje ir Kalifornijoje, potvyniai Japonijoje ir pietryčių Azijoje nusinešė ne vieną gyvybę ir daugelį gyventojų paliko be namų. Viena iš lengviausių prognozių yra tai, kad tokius destruktyvius gamtos reiškinius ateityje, deja, matysime vis dažniau.

Čia nepadės ir tai, kad šiemet mažiau skraidydami ir dažniau atrasdami savo šalies grožį, laikinai sumažinome į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Žmonijos sukuriamos anglies dvideginio emisijos 2020 metais sumažėjo net 7 procentais.

Šiame kontekste džiugina tai, kad 2020-aisiais daugelis valstybių daug ambicingiau pažvelgė į klimato kaitos mažinimo tikslus. Centriniai bankai ir vyriausybės greitai ir koordinuotai ėmėsi gelbėjimo programų, užkirtusių kelių daug didesniems ekonominiams ir socialiniams praradimams.

Didelė dalis naujai sukurtų pinigų ir vyriausybių išlaidų bus nukreiptos ne šiaip į ekonomikos spragų kaišiojimą, bet į jų transformavimą, spartesnį žmogaus poveikio klimatui neutralizavimą. Kai kurios apklausos parodė, kad beveik kas dešimtas lietuvis neabejoja klimato kaitos problema – tai leis ateityje priimti sprendimus, užtikrinančius tvaresnę ekonomikos plėtrą, ir palikti mažiau teršiančius žmogaus pėdsakus.

Nors kai kur sustiprėjo neproduktyvi politinė poliarizacija, tačiau 2020-aisiais ne visur politiniai procesai kėlė tik nerimą. Baltarusijai kol kas nepavyko išsivaduoti iš diktatoriaus gniaužtų, tačiau visuomenė ryžtingai priešinosi rinkimų rezultatų klastojimui ir sulaukė artimiausių kaimynių bei viso pasaulio palaikymo. The Economist „metų valstybės“ titulą skyrė Malaviui, pasipriešinusiam balsų klastojimui, sustiprinusiam demokratiją ir žmogaus teisių apsaugą. Daugelis turbūt sutiktų, kad ir rinkimų JAV bei Lietuvoje rezultatai rodo, kad populistinės idėjos nesulaukė didelio palaikymo.

Jungtinė Karalystė paliko Europos Sąjungą, bet be jos ES tapo solidaresnė – pirmą kartą jai pavyko sutarti dėl net 750 milijardų eurų bendro gelbėjimo fondo. Tai svarbus žingsnis didesnės ES finansinės integracijos kryptimi, leisiantis ateityje kovoti ne tik su visas valstybes paliečiančiomis krizėmis, bet ir pavienių valstybių laikinomis problemomis.

2020-ieji daugeliui skeptiškai Lietuvos ekonomines perspektyvas vertinusių ar net jų griuvimą prognozavusių institucijų parodė, kad Lietuva nebėra lengvai blaškoma pasaulinių vėjų. Priešingai nei pasaulinės finansų krizės metu prieš dešimtmetį, Lietuvos ekonomika pasirodė daug atsparesnė – bankrotų bangos pavyko išvengti, eksportas pasiekė naujus rekordus, gyventojų užimtumas sumažėjo neženkliai, vidutinis darbo užmokestis toliau sparčiai didėjo. Išliko ir prielaidos bei finansinės galimybės toliau ateityje didinti gyventojų pajamas bei mažinti socialinę atskirtį.

Nepaisant skepticizmo ir baimių dėl dar vienos emigracijos bangos, 2020-ieji išsiskyrė ir tuo, kad dėl sugrįžtančių emigrantų matėm kelis dešimtmečius nematytą reiškinį – Lietuvoje didėjo gyventojų skaičius. Deja, laiku nesuvaldžius pandemijos ši tendencija lūžo – vien lapkričio mėnesį mirusiųjų buvo 1300 daugiau nei pernai, situacija nepagerėjo ir gruodį.

Daugeliui besitęsianti pandemija, niokojantys gamtos reiškiniai, Anapilin iškeliavę raštininkai, menininkai, sportininkai, legendos ir kiti šviesaus atminimo žmonės bei kiti praradimai neleidžia su dėkingumu atsisveikinti su šiais metais. Norintys užmiršti šiuos metus ir nekantriai laukiantys naujos pradžios gali padėkoti 2020-iesiems už tai, kad jie... baigiasi.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis