- Tokios sudėtingos žinybos kaip Vidaus reikalų ministerija portfelis patikėtas moteriai, be to – kai kurių „lenkų partija“ vadinamos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos parlamentarei. Tai – dvigubas iššūkis. Ar  tai nėra Jums sunku?

Sutinku, kad ministro portfelis, nepriklausomai nuo žinybos, iššūkis kiekvienam, kas pradeda dirbti tokiame poste. Tai – atsakomybė, o kartu – galimybė daryti pokyčius konkrečiomis kryptimis. Dabartinį savo postą vertinu labai atsakingai ir mano tikslas – kad pradėti pokyčiai duotų gerų rezultatų.

- Pagrindinės reformos vidaus reikalų sistemoje buvo įvykdytos dar iki Jums pradedant eiti ministro pareigas. Ar visi šie pokyčiai davė teigiamų rezultatu ir ar Jums netenka taisyti savo pirmtakų klaidų?

Kiekviena reforma turi savo pliusų ir minusų – nėra vienareikšmiško įvertinimo. Žinau, kad kiekvienas mano pirmtakas priimdavo sprendimus tikėdamas, kad taip bus geriau, ir būtų keista, jei būtų kitaip.   

- VRM turi savyje platų veiklos krypčių spektrą: policija, Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, civilinė sauga, administracinių vienetų ribų nustatymas ir kt. Kokie uždaviniai kyla Jums kaip VRM vadovei šiuose išvardytuose baruose?

Žinoma, pagrindinis klausimas ir toliau yra pareigūnų atlyginimai. Kai kurios tarnybos, pavyzdžiui, policija ar pasienio apsaugos tarnyba gauna gerus atlyginimus, kitiems gi, pavyzdžiui, ugniagesiams, atlyginimai kol kas nepakankami. Šiuo metu susitinku su tarnybų atstovais  regionuose, ne tik – Vilniuje, kad būtent iš pareigūnų, o ne nuo jų viršininkų galėčiau išgirsti, ko jiems trūksta. Labai dažnai kalbamės apie atlyginimus. Ir mano tikslas yra pasirūpinti, kad jie didėtų. Žinau, kokie yra pareigūnų lūkesčiai ir dedu visas pastangas, kad galėčiau juos įvykdyti. Be to, vienas iš mano prioritetų – civilinė sauga. Šiuo metu į šią sritį kreipiame ypatingą dėmesį.

- Pradedama eiti ministrės pareigas pabrėždavote, be kita ko, kad vienas pagrindinių Jūsų darbo prioritetų šioje žinyboje bus regioninė politika. Ką šiuo klausimu ir kitais aukščiau išvardytais klausimais pavyko pasiekti per pusmetį?
Taip, atėjau į VRM turėdama darbo savivaldybėje patirtį, skirtingai nuo mano pirmtakų, kurie įprastai dirbdavo vidaus reikalų struktūrose. Žinau, kokių problemų turi savivaldybės, todėl regioninė politika man labai svarbi. Praėjusių metų pabaigoje pateikėme Seimui Regioninės politikos įstatymą. Tai – naujas įstatymas, kurio tikslas – kokybiniai pokyčiai regioninėje politikoje. Siekiame, kad regionai ir savivaldybės būtų savarankiški ir patys teiktų savo iniciatyvas. Manau, kad turi būti nustatyti rodikliai, kurių turėtų siekti visa šalis, tačiau, kokiu būdu juos pasieksime, kiekviena savivaldybė galėtų spręsti savarankiškai. Įstatyme kalbama apie tai, kad turėtų atsirasti Regioninės tarybos, o jų uždavinys būtų rasti bendrą vardiklį ir priiminėti tokius sprendimus, kurie bus naudingi regionui. Be to, reikėtų siekti darnos tarp svarbiausių dokumentų – Nacionalinės pažangos plano ir Regioninės plėtros programos. Būtent tai turėtų būti vienas iš šalies prioritetų.

- Kokias idėjas norėtumėte įgyvendinti, kad teisingumo ir plačiai suprantamos tvarkos kasdieniame gyvenime būtų daugiau. Tenka išgirsti, kad policijos pareigūnų veiksmai ne visada pagrįsti (pvz., intervencija krizinėse situacijose (ar neva krizinės situacijos) šeimose). Galbūt reikėtų keisti kai kuriuos reguliavimus?

Šiuo metu visuomenės pasitikėjimas policija yra didžiausias per pastaruosius 22 metus. Manau, kad tai – ilgų atkaklaus darbo metų, prevencinių antikorupcinių priemonių ir reformų rezultatas. Žinoma, yra daug dalykų, kuriuos reikėtų tobulinti, ir tai natūralu. Man asmeniškai labai gaila, kad po policijos reformos nebeliko nepilnamečių reikalų inspektorių. Manau, kad tai labai svarbus klausimas ir negalima jo apleisti. Kuo anksčiau mums pavyks užkirsti kelią nepilnamečių nusikaltimams, tuo lengviau bus kovoti su „rimtais“ nusikaltėliais.

- Šiandien policijos pareigūnai turi geras uniformas, yra gerai aprūpinti transportu, būtina ekipuote, o kaip yra su kadrais, atlyginimais?

Kaip žinoma, kiekvienas nori, kad atlyginimai būtų didesni. Mes tai suprantame ir to siekiame. Policijoje pavyko įgyvendinti „Programą 1000“ – vidutinis vidutinės grandies pareigūno atlyginimas šiemet bus daugiau nei 1000 eurų. Šiuo metu – nuo praėjusių metų lapkričio – policijos generalinio komisaro pareigas eina Renatas Požėla. Su juo aptariame policijos veiklos strategiją ir kryptis. Tikiuosi, kad žengti žingsniai virs dar didesniu piliečių pasitikėjimu.

- Vyksta Brexitas – ar Migracijos departamentas irgi fiksuoja didesnį Lietuvos piliečių grįžimą į šalį?

Šiuo metu turime daug klausimų, tačiau sprendimų grįžti dar nėra labai daug. Stengiamės per maksimaliai trumpą laiką atsakinėti į mūsų piliečių klausimus. Praėjusių metų spalį pradėjome naudotis MIGRIS sistemą, modernizavome daug paslaugų, norėdami būti arčiau mūsų piliečių ir siekdami, kad Migracijos departamentas galėtų maksimaliai greitai teikti savo paslaugas.  

- Vis daugiau gyventojų jaučiasi Lietuvoje saugūs (8 vieta tarp ES šalių). O kaip šalies mastu atrodo saugumo klausimas Vilniaus krašte?
Vilniaus krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, nusikalstamumo lygis mažėja, todėl žmonės gali jaustis saugiau. Žinoma, būna įvairių situacijų, tačiau bendrai paėmus prevencinės priemonės veikia.

- Esate vienintelė moteris Vyriausybėje. Be to, vadovaujate „vyriškai“ ministerijai. Tiesa, ne kartą sakėte, kad svarbiausios yra kompetencijos, vis dėlto, kaip jaučiatės vadovaudama daugiausia vyrams?

Manau, kad svarbiausios yra kompetencijos ir patirtis, o ne lytis, todėl niekada nepabrėždavau, kad esu vienintelė moteris Vyriausybėje. Jei ne nuolat pasikartojantys žurnalistų klausimai, ko gero, apskritai būčiau apie tai pamiršusi. Beje, Seime moterys irgi sudaro mažumą, nors norėčiau, kad moterys būtų aktyvesnės politikoje, nes iš tikrųjų jos gali daug. Turiu pasakyti, kad Vidaus reikalų ministerijoje daug vadovaujančių postų užima moterys, tad tai yra stereotipas, kad VRM yra „vyriška“ ministerija. Visi drauge ieškome geriausių sprendimų, nes turime vieną bendrą tikslą – ministerija ir jai pavaldžios tarnybos turi funkcionuoti labai gerai, nes tai yra svarbu šalies saugumui.

- Gal norėtumėte trumpai pristatyti komandą, su kuria dirbate... Kaip klostosi bendradarbiavimas su ministerijai pavadžiomis institucijomis?

Vadinamojoje politinio pasitikėjimo komandoje dirba du viceministrai, kurie dirbo ir su ministru Eimučiu Misiūnu. Tai – Česlovas Mulma ir Tautvydas Tamulevičius. Č. Mulma yra atsakingas už visas tarnybas, o T. Tamulevičius – už regioninę politiką ir migracijos klausimus. Prie mūsų prisijungė Beata Maliušicka, ji kuruoja viešojo administravimo klausimus, o ministerijos kancleris yra Valdemar Urban. Turiu dvi patarėjas. Tai – Milena Gečys ir Božena Zaborovska-Zdanovič, jos atsakingos atitinkamai už teisės klausimus ir ryšius su žiniasklaida.

Visada pasisakau už dialogą ir argumentais paremtą diskusiją – tai du svarbūs veiksniai sėkmingam bendradarbiavimui. Man atrodo, kad visi to laikosi ir mums pavyksta gerai bendradarbiauti.

- Kokią pamoką išmokote po garsaus Alytaus gaisro, kai iš pradžių dėl visų problemų likviduojant gaisrą bandyta apkaltinti būtent Jus?

Jūsų paminėtas gaisras visų pirma atkreipė dėmesį į civilinę saugą. Dažniausiai apie tai kalbame labai mažai ir neskiriame tam nei per daug dėmesio, nei pinigų, o tai juk yra labai svarbu. Todėl inicijuojame Civilinės saugos įstatymo pataisas ir norime, kad kiekvienos savivaldybės valdžia rūpintųsi civiline sauga ir pasirūpintų visų pirma savo miestų ir miestelių gyventojais. Gaisras taip pat parodė spragas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente. Ilgą laiką ugniagesiais deramai nesirūpinta ir jau gaisro metu paaiškėjo, kad ugniagesiams trūksta daugelio dalykų, tarp to – ir įrangos bei individualių apsaugos priemonių. Tokia situacija – tai pasekmė to, kad ilgus metus Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba buvo pakankamai nefinansuojama, nors ir turi didžiausią visuomenės pasitikėjimą. Todėl dabar labai aktyviai veikiame, kad departamentas įsigytų naujų gerai aprūpintų automobilių.

Kalbėjosi Irena Mikulevič
Vilniaus krašto savaitraštis