O kaipgi sekėsi man? Jau praėjo beveik du mėnesiai, kai esu „Tinderyje“. Kadangi pirmasis mano tekstas apie šią pažinčių programėlę buvo skaitomas neįtikėtinai gerai, tęsiu savo pasakojimą toliau. Nes „Tinderis“ – irgi gyvenimas, čia nuolat kas nors vyksta. Pažintys, dramos, intrigos, atsisveikinimai, atleidimai, antri šansai...
Bet pirmiausia apie skaičius. Per šį laiką susirinkau gerokai daugiau nei 10 tūkstančių simpatijų (toliau jau nei pats „Tinderis“ nebesuskaičiuoja). Ir, kaip juokdamasis sakė vienas pažįstamas, galėčiau ištekėti 10 tūkstančių kartų. Na, maždaug tiek, nes kai kurie „tinderiai“ jau yra vedę ir net turi vaikų. Jei dar neskaitėte apie tai, meskite akį http://l24.lt/lt/nuomones--komentarai/item/310526-to-ka-pamaciau-tinderyje-nepamirsiu-niekada
Kai simpatija abipusė, laikas žinutėms – pati pirma neparašiau nei karto (atsiprašau), bet vaikinams tai labai nekliuvo ir jie noriai reiškėsi pirmi. Susirašinėdama aš taikau labai paprastą trijų taisyklę. Ką tai reiškia? Nebendrauti daugiau nei su trimis vaikinais vienu metu, nes gresia susimaišyti tarp jų.
Juokauju.
Tiesiog susirašinėjant kreipiu dėmesį į tris pirmąsias vaikino žinutes – jei bendravimas klojasi sklandžiai, jei linksma, įdomu, smagu, tada pirmyn. Bet jei po pirmų trijų žinučių galva ima svirti nuo miego, simpatiją tiesiog atšaukiu. Na, čia juk „Tinderis“ – jei iškart neįdomu, judi toliau, tai ne močiutės užraugti agurkai, kurie, kad būtų skanūs, turi pastovėti.
Štai kas mane nustebino – „tinderiams“ išties rūpi, su kuo jie bendrauja. Ir jie taip pat nori būti svarbūs. Vaikinai susirasdavo mane feisbuke, bet dažnai likdavo keistai sumišę, kai sužinodavo, kad esu ne tik mokytoja, bet ir žurnalistė.
Dėl pirmojo savo straipsnio apie „Tinderį“ sulaukiau ir dramatiško nepasitenkinimo, pareiškimų, esą „viskas buvo netikra, nes juk tu tik žurnalistė, vykdžiusi tyrimą, kuri mane apgavo“.
Kita vertus, žinojimas, kad esu žurnalistė, buvo tarsi skydas – vyrukai burbėdavo neva aš juos tenoriu tik aprašyti, bet kam bijoti aprašymo, jei esi normalus ir nežadi krėsti bjaurių pokštų?
Nuoširdžiai sakau, kad tikrai nesiekiau nieko apgauti. Vaikinus rinkausi sau, o ne žurnalistiniam tyrimui. Rinkausi juos tokius, kokie man tikrai patiko, ir vadovavausi griežtai savo asmeniniais kriterijais. Nors, tiesa, ne kriterijais, o tiesiog nuojauta, intuicija. Pasižiūrėjai sekundę į nuotrauką ir viskas, daugiau laiko sprendimui nėra, iškart taip arba ne.
Galiausiai jei kažkam rūpi, kokie šansai susikūrus „Tinderį“ po kurio laiko atrasti tikrąją meilę ir dabintis vestuviniu rūbu, galiu tik atsakyti, kad... šansų yra. Na, jų juk visada yra, kol esame gyvi. Kita vertus, man sunku tiksliai pasakyti, nes nei vieno vaikino, su kurio „Tinderyje“ bendravau, neklausiau, ar jis norėtų mane vesti. Tiesa, keletas apie tai užsiminė patys. Net ir apie vaikus. Bet kadangi aš esu pasyvi kaip rankšluostis, kabantis vonioje, ir į pasimatymus eiti dažnai tiesiog patingiu, tai mano vestuvių maršas irgi kol kas dar neskambės.
Keista, tačiau kai kuriem „tinderiams“ mano vienatvė taip pat atrodė įtari ir jie patys klausinėjo, ar aš neturiu vyro. Ar tikrai tikrai neturiu? O gal jis tiesiog dabar dirba užsienyje? Puiku, tikrai atrodau patikimai, manydavau sau. Bet, kita vertus, gerai, kad jie bent jau suabejoja, vadinasi, moters statusas tikrai svarbus.
Nežinau, kodėl kai kurie žmonės į „Tinderį“ žiūri taip skeptiškai. Juk jame – tie patys vyrai ir moterys, vaikinai ir merginos, kuriuos matome kasdien. Mūsų kolegos, draugai, artimieji, kaimynai. Nėra kažkokius atskiros „tinderių“ kastos, kuri gimė būtent šioje keistoje pažinčių programėlėje.
Bijote, kad papulsite į bėdą, jei naudositės „Tinderiu“? Na, tai nesinaudokite, jei jau turite vyrą / žmoną. Ar nebraukite dešinėn profilių, kuriose matosi pusnuogio vyruko nuotrauka, o vietoje vardo parašyta „Slapta“. Džonio Depo ir kitų garsių aktorių irgi nekvieskite į pasimatymus, nes, deja, ten tik kažkas naudojasi jų nuotraukomis.
Ir pabaigai išduosiu didžiausią paslaptį. „Tinderis“ turi tokią stebuklingą galią ne tik megzti naujas pažintis, bet ir pastūmėti į priekį, jei kažkokį žmogų jau pažįsti, bet vis dvejoji, kviesti jį į pasimatymą, ar ne. Pavyzdžiui, Jums patinka žavus kolega, bet nežinote, ar ir jis Jumis domisi, o gal jam išvis nereikia naujų pažinčių. Ir štai vieną tingų sekmadienį išvystate jį „Tinderyje“ – valio, vadinasi, ir jis kažko ieško. Braukiate į dešinę, pamatote, kad ir jis Jums išreiškė simpatiją. Susitariate susitikti ir...
Na, čia jau prasideda nebe „Tinderio“ istorija. Tai – meilės istorija. O būtent tokios ir veda prie altoriaus.
Gintarė Pugačiauskaitė
