Prisiskaičiusi kraupių detektyvinių istorijų, kuriose jaunos merginos po susirašinėjimų pažinčių programėlėse išeina į pasimatymus ir niekada iš jų negrįžta, susiviliojau lengvu grobiu – užsiregistravau „Tinderyje“.
Maniau, kad bus baisu. Tikrai to tikėjausi. Ne vien dėl to, kad kriminalines istorijas žmonės skaito itin gerai, bet ir dėl pačios „Tinderio“ reputacijos – neva ten galima rasti tik vienos nakties nuotykių, neaiškių vaikinukų, su kuriais lemta išgyventi ne daugiau 12 valandų.
Na, nežinau, kas tuos vėjavaikius nuo manęs atbaidė – gal mokytojos statusas, gal amžius – 28 metai, bet iš pradžių viskas klojosi itin sklandžiai. Vaikinų – pilna, daugiau, nei reikia, daugiau, nei apskritai įmanoma sužiūrėti – per 2 savaites simpatiją man išreiškė daugiau nei 7 tūkst. vyrų nuo 20 iki 35 metų, gyvenančių Vilniuje ir 100 kilometrų spinduliu aplink. Jaučiausi it paklydusi rugiuose, bandydama juos visus peržiūrėti. Galiausiai likau ištikima sau – pati į dešinę braukiau ir norą susipažinti išreiškiau tik su tais, kurie išties patiko iš pirmo žvilgsnio bei atitiko mano keliamus reikalavimus.
Pati daugiau nieko ypatingo nedariau – nuotraukose neišsirengiau, nurodžiau savo tikrąjį amžių ir darbą. Tik tai, kad esu žurnalistė, nutylėjau. Bet juk visko, ką gyvenime mėgsti ir veiki, ten išvardyti tiesiog neįmanoma.
Neilgai trukus, prasidėjo ir pirmieji susirašinėjimai. Čia jau aš buvau nusiteikusi šokui – maniau, vaikinai dės iš peties: siūlys intymius dalykus, bandys kuo greičiau mane suvilioti. Gal dėl to, kad tikėjausi juodžiausių pragaro baisybių, gavau kaip tik priešingus dalykus: vaikinai kantriai ir mandagiai rašė kuo paprasčiausias žinutes, pernelyg nespaudė dėl susitikimų, dauguma panoro susirašinėjimus perkelti į feisbuką. O aš maniau, kad visi „tinderiai“ nori kuo mažiau atsiskleisti, kuo greičiau sugundyti.
Tiesą pasakius, kadangi nė vienas vaikinas nepriminė maniako, man netgi ėmė darytis nuobodu. Juk ne gražių, mielų pažinčių ieškoti čia atėjau, man reikia istorijos! Na, tam tikrų žaibų su griaustiniu būdavo, kai sumanydavau kokiam nors vyrukui ilgesnį laiką neatrašyti – net keista, kad daugelį vaikinų taip įkaitina paprasčiausias ignoravimas.
Augant nuoboduliui ir rašinėjantis su visai normaliais vaikinais net labai normaliomis temomis, „Tinderis“, matyt, pajautė, kad jis man ima įkyrėti ir pamėtėjo tikrą bombą. Besižvalgydama į vaikinų profilius, aš ėmiau ir pamačiau...savo pažįstamos vyrą! Tikrai ne to tikėjausi. Šeima susituokusi, augina vaiką. O štai tėvelis – ne su savo atžala lauke bėgioja, o „Tinderyje“ katytes medžioja. Fe, bjauru, kurį laiką jaučiausi labai prislėgta morališkai ir paskendusi vidiniuose apmąstymuose.
Praėjus kelioms dienoms, neriu į „Tinderį“ vėl – ir bam, tarp visų vaikinukų, žiūriu, su manimi susipažinti nori dar vienas vyras, jaunas, bet jau turintis žmoną ir du vaikus. Ir, svarbiausia, aš jį pažįstu. Čia jau visai nieko nesuprantu – kam taip daryti? Turiu pripažinti, man baisiai nesmagu dėl jo šeimos – du maži vaikučiai, žavi žmona, ir savo laiką reikia skirti ne jiems, bet „Tinderiui“?
Ir ką tokiu atveju daryti? „Prasvaipinti“ toliau, užsimerkti ir pamiršti? Ar jų žmonos žino apie tai? Ar nenori žinoti?
Baisiausia tai, kai tas šeimas šiek tiek žinai, gal net keletą kartų matei mieste, prekybos centre, gal net ėmei ir pagalvojai: va, kokie šaunūs, jauni, gražūs, mylintys. O tada pamatai tą nuostabų šeimos vyrą „Tinderyje“. Ir jis nori susipažinti!!! Na, tai ko jam reikia? Mokytojos savo vaikučiams turbūt?
Tikrai, „Tinderis“ mane pribloškė. Nors ne, pribloškė tie „šeimos vyrai“, kurios mačiau jame. Pasakysiu paprastai – bėkite iš ten, dinkite, kriskite žmonoms po kojomis, griebkite į glėbį vaikus ir dekite iš gėdos, kad padarėte tokią nesąmonę. Gal dar turite šansą.
Gintarė Pugačiauskaitė
