Dar vienas trukdis norint pasiekti Šiaurės šalių gerovės lygį Baltijos valstybėms gali būti ir senkantis Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos šaltinis. Pastaruosius keturiolika metų didelė dalis investicijų į infrastruktūrą mus pasiekdavo būtent iš čia, tačiau paramai mažėjant, vis daugiau turėsime padaryti patys, nes ekonomikos ir gyvenimo lygio šalyje pakylėti be investicijų neįmanoma.
Galima įžvelgti kelis pagrindinius slenksčius, priklausančius ne nuo išorės aplinkybių, tokių kaip ES fondų parama, bet pačių valstybių. Tikėtina, kad šiuos slenksčius įveikus, gerovės augimo greitkeliu galėtume judėti greičiau.
Trys slenksčiai Baltijos valstybėms
Pirmasis slenkstis – tai mūsų šalių ūkio struktūra. Pavyzdžiui, Lietuvoje apie trečdalį bendrojo vidaus produkto sukuria palyginti žemą pridėtinę vertę teikiantys sektoriai, tokie kaip prekyba, transportas, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos. Į tyrimus ir plėtrą Lietuvoje, kaip ir likusiose dviejose Baltijos valstybėse, investuojama nenoriai: pagal tyrimams ir plėtrai tenkančią BVP dalį trigubai atsiliekame nuo Švedijos ir Suomijos, nekalbant apie tokias šalis kaip Pietų Korėja.
Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo tyrimo duomenys rodo šio iššūkio šaknis. Nors mokesčių dydis, finansų rinkų išsivystymo lygis, valstybės aparato veiksmingumas įvardijami tarp labiausiai verslo plėtrai trukdančių veiksnių, aukštais verslo išmanumo bei inovatyvumo indeksais taip pat negalime pasigirti. Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje jie toli atsilieka nuo Švedijos ir Suomijos. Tokiomis aplinkybėmis neverta stebėtis, kad mūsų šalies eksportas grindžiamas daugiausiai žemomis technologijomis kuriamomis, taigi ir palyginti mažesnės pridėtinės vertės, prekėmis bei paslaugomis.
Siekiant įveikti šį slenkstį, svarbus vaidmuo tenka tiek pačiam verslui, tiek ir valstybei. Inovacijų skatinimas, plėtrai būtinų finansinių šaltinių prieinamumo, ypač smulkiajam ir vidutiniam verslui, didinimas galėtų šalies ūkio raidai padėti perjungti aukštesnę pavarą.
Konkurencingumo variklis – kvalifikuota darbo jėga
Be abejo, aukštą pridėtinę vertę kuriančiam verslui būtini tinkamos kvalifikacijos darbuotojai. Čia priartėjame prie antrojo slenksčio: švietimo. Švedija ir Suomija tame pačiame konkurencingumo indekse užima lyderių pozicijas tiek pagal pradinio ugdymo, tiek aukštojo mokslo kokybę. Apie dešimtį abiejų šalių aukštųjų mokyklų patenka į geriausiųjų pasaulio universitetų 500-uką. Lietuvoje kol kas vienintelis Vilniaus universitetas patenka į šią pasaulio elito grupę.
Iššūkis ir tai, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose vis dar parengiama gerokai daugiau verslo vadybos ir teisės specialistų, tačiau IT specialistų parengimu nuo Suomijos ir Švedijos gerokai atsiliekame. Pažymėtina, kad profesines ir aukštąsias mokyklas baigusių studentų santykiu taip pat esame vieni paskutinių ES.
Kartu su SEB banko ekonomistais kitose Baltijos šalyse pastebime, kad visuomenėje tebėra gajus praėjusio amžiaus palikimas, kuomet, žlungant pramonei, nemaža dalis verslių žmonių rinkosi būti prekybininkais, bet ne gamintojais. Taigi siekiant spartesnės ūkio raidos ir šalies konkurencingumo augimo, pirmiausia būtina atsigręžti į švietimą ir jo kokybę, skatinti siekti išsilavinimo, būtino aukštos pridėtinės vertės prekėms ir paslaugoms.
Paskata už Skandinavijos šalių gaminius mokėti daugiau
Trečiasis slenkstis, kurį įveikti galima šiek tiek greičiau ir paprasčiau, tai Baltijos šalių žinomumas ir įvaizdis, sukuriantis savotiškas stiklines lubas. Nors Estijos IT bendrovės ir specialistai pasaulinėje bendruomenėje yra išsikovoję pripažinimą, lygiai kaip ir Lietuvos lazerių ar biotechnologijų specialistai, statistinis pirkėjas veikiausiai bus pasiruošęs mokėti daugiau už Skandinavijos, o ne Baltijos šalių sukurtą gaminį vien todėl, kad šios Šiaurės šalys jam pirmiausiai asocijuojasi su aukštesne kokybe ir stilingu dizainu.
Verslui sunku tikėtis augti neturint tarptautinėje rinkoje pripažįstamų prekių ženklų. Nedidelėms Baltijos šalims, kur gyventojų mažėja, tai dar vienas rimtas iššūkis. Todėl šių dienų verslininkai turėti rūpintis ne vien tik prekių ar paslaugos kokybe, bet taip pat planuoti investicijas rinkodarai ir išskirtiniam gaminių dizainui, kuris neretai padeda tą pačią prekę parduoti gerokai aukštesne kaina. Kol kas Lietuvos BVP dalis, tenkanti investicijoms į intelektinę nuosavybę, trigubai atsilieka nuo Švedijos ir kone dvigubai – nuo Suomijos. Taigi norint spurtuoti, svarbu investuoti.
Skandinavijos šalių, į kurias lygiuojamės, gerovę prisivyti gali trukti dešimtmečius, juolab, kad nei tų šalių, nei Baltijos valstybių ekonomika nekyla tiesia kreive į viršų. Tačiau tai įmanoma, lygiai kaip ir prasiveržti pro stiklines lubas. Tik tam reikia nuoseklių valstybės ir verslo pastangų, gerų idėjų, o svarbiausia – ambicijų. Žinodami, kad jų nestokoja visos trys Baltijos valstybės, ateityje galime tikėtis ir geresnių prognozių.
Tadas Povilauskas, SEB banko vyriausiasis ekonomistas
