Tai, kad ECB skatinamoji pinigų politika padėjo euro zonai išlipti iš skolų krizės, įrodinėti nebereikia. Visgi viešojoje erdvėje iš pradžių pasirodė daug kritikos tokiai centrinių bankų agresyviai politikai – buvo teigiama, kad dėl jos turtingieji taps dar turtingesni, o vargšai dar skurdesni. Tačiau ekonomistų tyrimai bent jau tyrinėjant didžiausių euro zonos šalių ekonomiką kol kas tokius teiginius paneigia. Vykdant skatinamąją pinigų politiką ir sumažinus rinkos palūkanų normas, euro zonoje nuo 2015 metų pradėjo gerėti verslo lūkesčiai, bendrovės vėl ėmė kurti naujas darbo vietas. Dėl to sparčiai mažėjo bedarbių skaičius euro zonoje. Darbingo amžiaus bedarbiai, gaudami tik nedarbo išmokas, dažniausiai atsiduria mažiausias disponuojamas pajamas gaunančių asmenų gretose, todėl nesunku suprasti, kad, bedarbiams įsidarbinus, jų pajamos ūgteli labai smarkiai. Mažesnes pajamas gaunantys asmenys yra linkę didesnę dalį padidėjusių pajamų skirti vartojimo reikmėms, todėl tokie pokyčiai turėjo ir labai didelę teigiamą įtaką vartojimo mastui euro zonoje. Beje, didesnes pajamas gaunantys asmenys gauna daug didesnes finansinės veiklos pajamas (palūkanos, dividendai, nekilnojamojo turto nuomos, nuosavo verslo pajamos), kurios dėl ECB skatinamosios politikos dar padidėjo (nors mažėjo palūkanų už indėlius ir skolos vertybinius popierius normos), tačiau jos sudaro tik iki dešimtadalio visų gyventojų pajamų ir neturėjo tokios didelės įtakos pajamų nelygybės pokyčiui.
Lietuvoje pajamų nelygybė tebėra istoriškai didelė, nors buvo vykdoma ECB skatinamoji pinigų politika, dėl kurios gerėjo Lietuvos ekonomikos padėtis ir mažėjo bedarbių skaičius. Mūsų šalyje pastarųjų veiksnių įtaka buvo mažesnė negu struktūrinių darbo rinkos problemų padariniai, kai didesnes pajamas gaunančių asmenų pajamos tiesiog didėja sparčiau negu mažesnes pajamas gaunančiųjų. Lietuvoje, kur, SEB banko apklausos duomenimis, trečdalis gyventojų turi vieno mėnesio išlaidų dydžio santaupų, mažos indėlių palūkanos didžiausią neigiamą įtaką padarė didesnes pajamas ir santaupas turintiems gyventojams. Tačiau, labai tikėtina, išaugo pastarųjų asmenų pajamos iš dividendų, būsto nuomos, kapitalo prieaugio.
Mažų palūkanų normų laikotarpis yra palankus skolininkams ir, kaip minėta, ne itin džiugina santaupų turėtojus. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2017 metais šalies gyventojai sumokėjo 98 mln. eurų ir gavo 67 mln. eurų palūkanų. Gyventojų paskolos (ne tik iš bankų) tų metų pabaigoje buvo 9,5 mlrd. eurų, o turimos lėšos atsiskaitomosiose ir indėlių sąskaitose siekė 12,5 mlrd. eurų. Prieš 10 metų situacija buvo kitokia: 2007 metais gyventojai sumokėjo 258 mln. eurų ir gavo 205 mln. eurų palūkanų. Gyventojų paskolų vertė buvo 7,7 mlrd. eurų, o turimos lėšos kredito įstaigų sąskaitose siekė 6,7 mlrd. eurų. Sumokėtų ir gautų palūkanų skirtumas per dešimt metų Lietuvoje sumažėjo.
Tai, kad sumažėjo palūkanos už paskolas, labiausiai pajautė būsto paskolų turėtojai, pasirinkę kintamą palūkanų normą. Tokie paskolų turėtojai sudaro daugiau negu keturis penktadalius visų būstų paskolų savininkų. Apskritai po finansų krizės ir ECB veiksmų tapusi neigiama tarpbankinė palūkanų norma turėjo teigiamą įtaką nekilnojamojo turto rinkai. Dėl to padidėjo daugelio namų ūkių grynoji turto vertė (nekilnojamasis turtas apytiksliai gali sudaryti apie 80 proc. Lietuvos gyventojų turto vertės). Grynoji turto vertė, kai turtas finansuotas paskolomis, mažėjant palūkanų normai ir didėjant būsto vertei auga greičiau negu turint nekilnojamąjį turtą nepaėmus paskolos. Tiesa, priešingai atsitinka ekonomikos nuosmukio metu, todėl ne visi įsigiję būstą 2007–2008 metais, kai kainos pasiekė piką, gali pasigirti teigiamu grynojo turto pokyčiu. Beje, SEB banko tyrimai rodo, kad beveik 90 proc. vyresnių negu 50 metų žmonių turi nuosavą būstą neėmę paskolos, todėl, augant būsto kainoms, tokių žmonių turima grynoji turto vertė taip pat pastaraisiais metais didėjo, tačiau ne visi tą įvertina. Dažnai teigiama, kad dėl istoriškai mažų palūkanų padidėjusios būsto kainos vis labiau apsunkina jaunų žmonių galimybę įsigyti būstą. Ši problema, suprantama, aktuali, tačiau kartu reikia nepamiršti, kad Lietuvoje, skirtingai negu Vakarų Europoje, didžiausias pajamas gauna palyginti jaunesni asmenys (30–39 metų). Lietuvoje nėra oficialios statistikos apie grynąjį turtą pagal amžių, bet tikėtina, kad mes neturėtume daug skirtis nuo Estijos, kurioje didžiausią grynąjį turtą turi sukaupę dabartiniai keturiasdešimtmečiai, priešingai negu Vakarų Europoje, kur didžiausia grynojo turto vertė pasiekiama sulaukus 60 metų.
Mažos palūkanos kur kas labiau negu gyventojams turėjo didesnę teigiamą įtaką Lietuvos bendrovėms. 2017 metais šalies įmonės sumokėjo 187 mln. eurų ir gavo 36 mln. eurų palūkanų. Prieš dešimtmetį mūsų šalies bendrovės palūkanoms išleido net 518 mln. eurų ir gavo 140 mln. eurų. Skirtumas tarp įmonių sumokėtų ir gautų palūkanų labai pagerėjo įmonių naudai. Viena vertus, mažesnės įmonių išlaidos palūkanoms sudarė sąlygas daugiau investuoti. Kita vertus, per dešimtmetį išaugo ir įmonių pelnas, todėl didėjo kapitalo savininkų turima turto vertė.
SEB bankas prognozuoja, kad ECB bazinę palūkanų normą anksčiausiai gali didinti tik 2020 metų pabaigoje, tad akivaizdu, kad tarpbankinė palūkanų norma EURIBOR ir toliau liks istoriškai maža ir bus naudinga turintiems ilgalaikes paskolas, kurių palūkanų norma kintama. Santaupų turėtojams sudėtinga tikėtis didesnių palūkanų už indėlius, kol ECB nekeis palūkanų normų. Todėl ir esant nedidelėms rinkos palūkanų normoms didžiausia atsakomybė mažinant pajamų nelygybę ir toliau bus valdžios sektoriaus rankose.
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas
