Jei, žinoma, teismas yra sąžiningas ir teisingas. Nes nuo Ezopo pradedant, per Ignacą Krasickį (Ignacy Krasicki) iki pat Ivano Krylovo („Vilkas ir ėriukas“) aprašomi šališki, kaip šiandien pasakytume - „politizuoti“, teismai, nesivadovaujantys ne tik įstatymo raide, bet ir jo dvasia.

Jau nekalbant apie „tautų tėvo“ Josifo Stalino nustatytus teismus, veikusius pagal principą „duokite mums žmogų, o straipsnį mes jam rasime“. Nemirtingasis Nikolajus Gogolis savo herojaus lūpomis pasakė, kaip elgtis, kai įstatymas trukdo: „O jei įstatymas varžo tave tavo veiksmuose, tai nusiimk jį ir padėk po stalu.“ Po pastarojo meto ryškių įvykių nesakykime, kad visa tai liko praeityje. Šiandien, ko gero, yra dar aktualiau nei klasikų epochoje. Tačiau apie viską iš eilės.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Vilniaus krašto savivaldybė stengėsi kiek galėdami išsaugoti mažas kaimo mokyklėles gyventojų ir jų vaikų patogumui. Tačiau viskas, žinoma, turi būti proto ir finansinių galimybių ribose. Gilėjant demografiniam nuosmukiui (mažėja gimstamumas, šeimos su vaikais išvyksta į užsienį), kai kurioms mokykloms praktiškai visiškai ištuštėjus, jų išlaikymas neteko prasmės. Nes, pavyzdžiui, Veriškių mokykloje, kur 2010 metais I-IV klasėse mokėsi po 1-2 vaikus klasėje, o juos mokė ir jais rūpinosi 17 mokytojų ir techninių darbuotojų (šiandien situacija yra ne ką geresnė), ir vieno mokinio išlaikymas per metus sudarė 6719 litų, o ministerijos „krepšelio“ lėšos vienam mokiniui yra 3310 litų, juokai baigėsi.

Ypač, kai 2009 m. gruodžio 10 d. Seimas, nepaisydamas daugelio mažų mokyklėlių ir švietimo skyrių protestų, priėmė įstatymą Nr. XI-563, kuris uždraudė iki tol buvusią galimybę perkelti „krepšelio“ lėšas iš didesnių mokyklų į mažesnes, kurioms neišvengiamai tų lėšų trūkdavo. Šis įstatymas tapo vadinamuoju mirties nuosprendžiu mažoms mokyklėlėms, o pirmiausia – jų savarankiškumui. Situaciją dar labiau pablogino 2009 m. dėl krizės Vyriausybės priimtas sprendimas sumažinti Vilniaus rajonui „krepšelio“ lėšas 2 mln. 608 tūkst. litų[1].

Vienintelė išeitis šioms mažoms mokyklėlėms buvo formalus jų prijungimas (afilijavimas) prie didesnių mokyklų, kad jos galėtų dalytis bendru „krepšeliu“. Taip ir buvo padaryta. Savivaldybės Taryba pagal galiojančius Seimo priimtus įstatymus ir Vyriausybės nutarimus (išvardysiu juos toliau) 2010 m. balandžio 9 d. priėmė sprendimą Nr. T3-88 dėl 14 dėl mažų mokyklėlių, kurioms grėsė „bado mirtis“, reorganizacijos. Kaip pažymima teismo sprendime[2], posėdyje dalyvavęs Vyriausybės atstovas nei posėdžio metu, nei vėliau neprieštaravo šiam sprendimui, kas dar kartą įrodo, kad jis buvo priimtas pagal galiojančias teisės normas.

Pagal procedūrinius reikalavimus kitas žingsnis buvo savivaldybės Tarybos 2010 m. birželio 23 d. priimtas sprendimas Nr. T3-207 „Dėl kai kurių Vilniaus rajono švietimo įstaigų reorganizavimo“. Sprendime buvo numatyta pakeisti išvardytų 14 mokyklų statusą nuo 2010 m. rugsėjo 1 dienos. Šios mokyklėlės iš savarankiškų formaliai tapdavo didesnių mokyklų (daugiausia gimnazijų) skyriais, faktiškai gi pasilikdamos tose pačiose vietose, tuose pačiuose pastatuose ir su tais pačiais mokytojais. Visų pirma siekta suderinti formalią situaciją su pasikeitusiomis įstatymo nuostatomis dėl “krepšelio“ lėšų.

Likusiose 13 mokyklų reorganizacija įvyko ramiai. Tik Veriškių pradinės mokyklos direktorė Dalia Pociūnienė nusprendė būtinai likti savarankiškos, neprijungtos mokyklėlės direktorės kėdėje, ir bet kokia kaina. Kadangi, be savo išpūstų ambicijų, matyt, turėjo ir aukščiausios valdžios palaikymą, kaipmat ėmėsi darbo.

Ar ši mokykla turėjo kokių nors „kozirių“, išskyrus direktorės ambicijas? Buvo viena mažiausių reorganizuojamų mokyklėlių. O pagarsėjo pirmiausia dėl to, kad mokykloje buvo visiškas balaganas. Štai pavyzdys.

Kaip žinoma, savivaldybė pagal planą reguliariai tikrina visas švietimo įstaigas. Vieno tokio planinio patikrinimo metu 2010 m. rugsėjo 22 d. keturių asmenų Švietimo skyriaus komisija išaiškino Veriškių pradinėje mokykloje visą virtinę baustinų pažeidimų, - viskas buvo užregistruota tarnybinėje ataskaitoje. Tuomet savivaldybės merės Marijos Rekst potvarkiu Nr. M22-18 buvo sudaryta 11 asmenų komisija iš švietimo darbuotojų, Tarybos Švietimo komiteto narių, teisininkų, ekonomistų ir kitų kompetentingų asmenų vadovaujama vicemero dr. G. J. Mincevičiaus. Tai, ką nustatė komisija, buvo užregistruota 2010 m. rugsėjo 27 d. parengtoje ataskaitoje.[3]

1. Pažeidžiant galiojančias taisykles du 5-mečiai vaikai buvo įrašyti į priešmokyklinę grupę be Pedagoginės psichologinės tarnybos rekomendacijos[4].
2. Vienas vaikas, lankęs „nulinę“ klasę praėjusiais metais, buvo priimtas pakartotinai į tą pačią grupę šiais metais[5].
3. Vienam vaikui, kuris visiškai nekalba, reikalinga specialiojo pedagogo, logopedo ir psichologo pagalba[6].
4. Viena mokinė kategoriškai nelanko pamokų savo klasėje, bet nuolat būna klasėje, kur mokosi vyresnysis jos brolis.
5. Viena mokinė, pernai baigusi pirmą klasę, buvo pakartotinai priimta į pirmą klasę[7].
6. Vienas mokinys paliktas pirmoje klasėje antriems metams, ko daryti kategoriškai neleidžia įstatymas[8]. Be to, mokykloje nebuvo protokolo iš Pedagoginės tarybos posėdžio, kuriame būtų svarstytos jo blogo mokymosi priežastys ir paskirtas papildomas darbas su juo. Rasti du „tėvo“ prašymai priimti šį mokinį į pirmą klasę, rašyti ir pasirašyti skirtingų asmenų, o tai liudija dokumentų falsifikavimą.
7. Klasės žurnale įrašyto mokinio Jono Kačerausko niekas mokykloje nepažįsta ir niekada nėra matęs per pamokas. Kaip paaiškėjo, jis gydosi Druskininkų sanatorijoje, kas jokioje mokyklinėje dokumentacijoje nebuvo pažymėta.

2010 m. rugsėjo 28 d. trijų asmenų komisija aplankė namuose du šios mokyklos mokinius, kurie pagal žurnalą nuolat nelanko pamokų.

Spėlionės pasitvirtino: tėvai raštiškai patvirtino, kad tiek vienas, tiek kitas vaikas mokykloje buvo tik vieną kartą – tą dieną, kai komisija tikrino mokyklą . Mokytoja tuomet buvo pas juos atvažiavusi ir įkalbėjo nuvežti juos tą vienintelį kartą į mokyklą. Vaikai gyvena keliolika kilometrų nuo Veriškių ir turi arčiau esančias švietimo įstaigas (Sužionyse), kurias privalo lankyti. Taigi dar vienos „mirusios sielos“ klasės žurnale (vis dėlto N. Gogolis buvo teisus...)

Patvirtinus tokį šiurpų balaganą mokykloje, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorė Liucina Kotlovska pareikalavo iš mokyklos direktorės Dalios Pociūnienės paaiškinimų ir skyrė jai papeikimą.[9] Na ir kas? Kaip jau minėjau pradžioje, nebūtų galėjusi direktorė Pociūnienė taip elgtis, jei nejaustų, kad liks visiškai nebaudžiama, kad turi užnugaryje „aukštus globėjus“. Pakako jai begėdiškai parašyti popierėlį į teismą, ir Lietuvos Temidė, užrištomis akimis ir ausimis, teismo sprendimu papeikimą atšaukė.

Tačiau pareiškime prie bylinėjimosi dėl mokyklos reorganizacijos Savivaldybės Tarybai priėmus sprendimą, Pociūnienė nedelsdama rašo skundą teismui ir jame pažymi, kad mokykla yra geriausia Europoje. Pirmos instancijos (apygardos) teismas paaiškino jai, kad net jei mokykla būtų „geriausia pasaulyje“, tai neturėtų jokios teisinės reikšmės, nes sprendimas dėl reorganizacijos buvo priimtas pagal Švietimo įstatymą[10], Vietos savivaldos įstatymą [11]ir Civilinės teisės kodeksą[12]. Reorganizacija vyksta pagal planą, pagal ministerijos nustatytus galiojančius reikalavimus.

Išnagrinėjęs bylą Vilniaus apygardos teismas, vadovaujamas teisėjo Henriko Sadausko, nustatė, kad savivaldybė nepadarė jokių pažeidimų ir savo nutartyje nusprendė: VERIŠKIŲ PRADINĖS MOKYKLOS SKUNDĄ ATMESTI KAIP NEPAGRĮSTĄ.[13]

Vilniaus rajono savivaldybės vicemeras dr. G. J. Mincevič

(Bus daugiau)