Šįkart ruošiuosi kalbėti apie tai, kas varžo, riboja, skatina neigiamą mąstymą ir savitai prieštarauja laisvei, todėl esu tikra, kad kalėjimo sąvoka puikiai tinka apibūdinant mano būsimus svarstymus. Be to, kalėjimas yra vieta, kurioje nesinori įstrigti, norisi iš jos greičiau ištrūkti – tai išreiškia ir mano viltį, kad problemoms spręsti bus ieškoma išeičių.
Tautinės mažumos: sąvokos problema. Toks buvo planas B, antrasis galimas šio teksto pavadinimas. Aiškus, moksliškas, šaltas, emociškai skurdokas ir kiek per siauras visoms temoms, apie kurias čia ruošiuosi kalbėti. Lyg pranešimas, kurį reikia parašyti, bet niekam nesinori jo skaityti. Ir tai visiškai nesutampa su mano tikslu bei pasaulėvoka. Tekstai yra kuriami skaitytojams, mąstytojams, visuomenei. Vienas tekstas labai dažnai įkvepia kitą, taip užtikrinant kūrybos ir idėjų tąsą. Mane šįkart taip pat paskatino jau perskaitytas straipsnis http://l24.lt/lt/pasaulis/item/227784-etpa-pritare-rezoliucijai-regioniniu-ir-tautiniu-mazumu-apsauga-ir-skatinimas-europoje
Ilgokai nešiojausi jį galvoje. Iš pradžių maniau – viskas lyg ir gerai, žengtas savitą identitetą, kultūrinį tapsmą ir gimtąją kalbą išlaisvinantis žingsnis tautinių mažumų politikos srityje. Bet paskui su tuo tekstu mintyse nuėjau į universitetą, egzaminus, pamokas mokykloje. Ir taip nejučia prasidėjo didžioji transformacija: pamačiau, kad puikios idėjos bei tautinėms mažumoms turinčios padėti nuostatos, kurias palaiko ir Europos Taryba, atsimuša į niūrią realybės sieną. Kitaip sakant, tai, kas turėtų išlaisvinti, tampa dar vienu kalėjimu, nes gyvename suvaržymų pasaulyje, netekdami to, ką visiškai teisėtai turėtume gauti.
Apie mokytojų rengimo problemą jau esu rašiusi – lenkų filologų, galinčių dirbti mokyklose, lieka vis mažiau. Šiuo metu iš daugiau nei 70 Vilniaus universitete rengiamų mokytojų yra tik viena lenkų filologė. Vadinasi, rezoliucijos projektui, kuriam pritarė Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, jau prieštaraujama. Minėtame dokumente teigiama: „valstybės turėtų užtikrinti kokybišką mokytojų regionine ar mažumos kalba rengimą, pakankamą vadovėlių leidimą“.
Galbūt galima apsieiti ir be to. Įsivaizduokim, kad tautinių mažumų mokykloje dirba lietuvių filologas, nemokantis nei rusiškai, nei lenkiškai, tik angliškai ir lietuviškai. Bet specifinių žinių, kaip dirbti su mažumų moksleiviais, vis tiek reikia. Jie juk yra šiek tiek sutrikę ir išsigandę vaikai, gyvenantys pasaulyje, kuris kalba ne jų gimtąja kalba. Apskritai dvikalbiai moksleiviai yra ypatingi, jų lingvistinės sistemos formuojasi ir sąveikauja tarpusavyje labai savitai. Tad mokytojas čia reikalingas ne vien tam, kad nurodytų, kur dėti kablelius ir taškelius, susirinktų sąsiuvinius, surašytų pažymius ir eitų namo. Kadangi ir Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja pabrėžė tautinių mažumų identiteto svarbą, mokytojui tenka itin sudėtingas iššūkis – ugdant vertybe laikyti lietuvių kalbą, bet lygiai taip pat puoselėti bei vertinti, pavyzdžiui, lenkiškumą, jei tai yra lenkų mokiniai. Tai yra pati giliausia, dvikryptė pedagogika, turinti veikti keliais lygmenimis, bet be jos neįmanomas joks ugdymas, nes kitaip mes tiesiog nepaisysime daugybės politinių, teisinių ir švietimo nuostatų. Ne tik savo šalies, bet ir tarptautinių.
Šiuo metu esu pedagogikos studentė, ir tikrai nuoširdžiai tikėjausi, kad universitete gausiu žinių, kurios padės man dirbti tautinių mažumų mokykloje. Tokių vilčių aktualumas lyg ir neabejotinas: juk tautinių mažumų teisės yra sudėtinė tarptautinės žmogaus teisių apsaugos sistemos dalis, jomis rūpinasi visos šiuolaikinės valstybės. Bene svarbiausias šių teisių aspektas – tautinių mažumų identiteto ir savitumo apsauga, o tai, mano manymu, ir prasideda būtent nuo kokybiško švietimo, nes jis apima ir kalbos, ir kultūros, ir savivokos klausimus. Deja, regis, šie klausimai vis dėlto menkai kam terūpi. Antai visai neseniai laikiau psichologijos egzaminą. Įvairiausių ten buvo situacijų: ką daryti, jei vaikas piktas; jei jis nemoka skaičiuoti mintyse; jei sunkiai skaito, bijo kalbėti viešai. Netgi jei staiga įsigeidžia vairuoti išgėręs. Bet nei vienos, visiškai jokios situacijos apie tautinių mažumų moksleivius. Kodėl taip vengiama apie tai kalbėti? Bijoma, o gal nenorima, kad būsimieji mokytojai dirbtų mažumų mokyklose ir gebėtų padėti šiems mokiniams?
Regis, tautinių mažumų ugdymas vis lieka kažkur užribyje, tarsi niekieno reikalas. Visi, aišku, turės ką pasakyti, rėkti ir pritarti tada, kai bus sumanytas koks nors diskriminacinis suvaržymas tautinėms mažumoms. Bet jau kai reikia sugalvoti, kaip padėti, dauguma tyli.
Labai ilgai mąsčiau, kodėl taip yra. Ir, kaip tikra filologė, ėmiau gilintis į sąvokas. TAUTINĖS MAŽUMOS. Gal būtent šiuose žodžiuose iš anksto užkoduota nesėkmė, kažkokios slaptos reikšmės, formuojančios neigiamą suvokimą? Žmogus daugelį dalykų supranta pasąmoningai, intuityviai, todėl kalbos kuriama sąvokų implikavimo problematika turėtų būti išties aktuali.
Mano vertinimu, žodis „mažuma“ kuria destruktyvų galios santykį, kai formuojamas įspūdis, neva tai yra silpnesnė, mažesnė grupė, natūraliai paklūstanti daugumai. Kai kurie žmonės yra įsitikinę, jog dauguma savaime reiškia jėgą ir teisingumą, daugumos nuomonė laimi ir demokratiniuose rinkimuose, vadinasi, kur dauguma, ten jėga. Kitaip sakant, daugumai nerūpi mažuma, nes jie laiko save valdančiais, galingais ir teisiais. Mažas yra menkas ir silpnas, kam tokiu rūpintis?
Panašiais implikacijas įtvirtina ir žodžio „mažuma“ aiškinimas pagal lietuvių kalbos žodyną. Mažuma – tai: 1. Mažoji dalis; 2. Mažas daiktas, menkniekis, smulkmė; 3. Trūkumas; 4. Truputis.
Matote? Menkniekis, smulkmė, mažas daiktas. Vadinasi, kai kalbame apie tautines mažumas, galvoje turime kažką menko, smulkmeną, dėmesio nevertą dalyką, gal netgi savo šalies trūkumą. Žiauri ta lingvistika, ar ne? Bet būtent tokia analizė ir atskleidžia tikrąjį dalykų suvokimą.
Artėja Valstybės atkūrimo šimtmetis. Ir tai – laikas ne švęsti, bet išties veikti. O darbo yra: reikia keisti mokytojų ugdymo programas, perrašyti žodynus arba iš esmės pagaliau kaip reikiant apibrėžti sąvokas. Nes antraip dar bent 100 metų gyvensime pačių susikurtame kalėjime.
Gintarė Pugačiauskaitė
