Dauguma mano, kad gera varškė yra ta, kurios tinkamumo vartoti laikas nepasibaigęs. Vis dėlto akivaizdu, kad vien toks kriterijus – nieko vertas.
Tai patvirtino ir bandymai iškepti varškės apkepą pagal tą pačią receptūrą ir toje pačioje orkaitėje: naudojant skirtingų gamintojų varškę, kardinaliai skyrėsi ir pats patiekalas.
Vadinasi, gaminimas primena apgaulingą loteriją: pasirinkus netinkamą varškę, galime likti ir visai alkani, nes rezultatas bus toks prastas, jog maistą teks išmesti. Vis dėlto pasistengti verta: juk geriausias variantas atrandamas tik bandymų bei klaidų keliu, kuriuo ir teko žengti, siekiant atrasti geriausią skonį.
Su pusriebe Žemaitijos 9 % riebumo varške (pakuotės po 1 kg) iškeptas varškės apkepas buvo vos patenkinamas: valgyti galima, bet malonumo toks patiekalas nesuteikė. Neišrankūs valgytojai gal ir nesiskųs, tačiau toks patiekalas netiks nei šventiniam stalui, nei svečiams pavaišinti.
Su liesa „Optima“ linija 0,5% riebumo varške (pakuotės po 180g) kepamas apkepas iškilo, bet išimtas iš orkaitės subliuško. Prapjovus sklido keistokas kvapas, todėl šis apkepas net neparagautas iškeliavo į maisto atliekas. Vienintelis tokio gaminimo rezultatas – nusivylimas, nešvarūs indai ir nenumalšintas alkis.
Skanus varškės apkepas iškepė tik su ūkininkės namine varške. Jis buvo vientisas, purus: suvalgius gabalėlį, norėjosi antro, nusivylimas dingo, o kūną užplūdo sotumo, pasitenkinimo jausmas. Tokiu apkepu šeimininkė jau gali dalintis su šeima bei didžiuodamasi vaišinti svečius.
Taigi bandymas atskleidė, kad dėl pieno perdirbėjų pradėtos naudoti netradicinės varškės gamybos technologijos sudėtinga iš tokios varškės iškepti skanų apkepą: geram varškės apkepui būtina tradiciniu būdu pagaminta varškė.
Dalia Pugačiauskienė
Druskininkų amatų mokyklos
profesijos mokytoja
