Tra­kų Vo­kės ben­druo­me­nės „Ver­smė“ ini­cia­ty­va at­si­ra­do kny­ga, ku­ri fak­tiš­kai ap­jun­gė dvi anks­tes­nes dr. Li­lia­nos Nar­ko­vič pub­li­ka­ci­jas „Vo­kės dvar­vie­tės is­to­ri­ja. Dzie­je dwo­ru i pałacu w Wa­ce“ ir „Tiš­ke­vi­čių kop­ly­čia Vo­kė­je. Kap­li­ca Tys­zkie­wiczów w Wa­ce“. Anot ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kės Jad­vy­gos Chlu­dok, vis dau­giau Tra­kų Vo­kės gy­ven­to­jų su­vo­kia gra­fų gi­mi­nės pa­li­ki­mo ver­tę ir jau­čia pa­rei­gą jį iš­sau­go­ti. Taip ki­lo idė­ja iš­leis­ti kny­gą lie­tu­vių kal­ba. Pro­jek­tą pa­rė­mė Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tas prie Lie­tu­vos Res­pub­li­kos kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos.

Pri­sta­ty­mas vy­ko at­nau­jin­to­je kop­ly­čio­je (apie iš­kil­min­gą su­re­mon­tuo­tos kop­ly­čios ati­da­ry­mą, da­ly­vau­jant gra­fui Zyg­mun­tui Tiš­kev­čiui, ra­šė Te­re­sa Vo­ro­bej 2016 m. „Vil­niaus kraš­to sa­vait­raš­čio“ 5-aja­me nu­me­ry­je) ir tu­rė­jo tik­rai gra­fams de­ra­mą api­pa­vi­da­li­ni­mą. Po pri­sta­ty­mo vi­si da­ly­viai Tra­kų Vo­kės dva­ro so­dy­bos di­rek­to­rės Ie­vos Šiu­šai­tės bu­vo pa­kvies­ti į sak­so­fo­no ir ba­le­to kon­cer­tą dva­ro rū­mų rep­re­zen­ta­ci­nė­je sa­lė­je.

„Kny­gos tiks­las - at­skleis­ti pra­ei­tį, kad kar­tu kur­tu­me šian­die­ną ir at­ei­tį. Pa­žin­ti dva­sios stip­ry­bę, ver­ty­bes, ku­rio­mis va­do­va­vo­si pro­tė­viai - tai ke­lias, ku­ris nuo­lat lie­ka ak­tu­a­lus“, – kal­bė­jo au­to­rė L. Nar­ko­vič. Jos pa­sa­ko­ji­mas -tar­si pa­sa­ka, nu­ke­lian­ti į aris­tok­ra­tiš­ką gra­žių suk­ne­lių, ažū­ri­nių pirš­ti­nai­čių, ra­fi­nuo­tų sko­nių pa­sau­lį. Ta­čiau ne­trū­ko ja­me ir rū­pes­čių, skaus­mo, kan­čios ir kas­die­nio dar­bo, ku­riant di­nas­ti­ją.

 Daug kny­go­je te­mų iš kas­die­nio gy­ve­ni­mo tiek aukš­čiau­sių vi­suo­me­nės sluoks­nių, tiek tų, ku­rie bu­vo ša­lia gra­fų dirb­da­mi ir už­tik­rin­da­mi jų bui­tį. Tie žmo­nės ir­gi nu­si­pel­nė ypa­tin­gos pa­gar­bos ir pri­pa­ži­ni­mo“, – pa­brė­žė au­to­rė.

Daug bu­vo šil­tų pa­dė­kos, pri­pa­ži­ni­mo žo­džių. Ir pa­si­di­džia­vi­mo jaus­mas, kad vie­ni­ja mus ben­dra is­to­ri­ja, kad tiek daug dar tu­ri­me jo­je at­ras­ti. L. Nar­ko­vič pra­ne­šė, kad no­rė­tų pa­ra­šy­ti kny­gą apie šau­nias nar­sias aukš­tuo­me­nės mo­te­ris. Tai - dar pla­nuo­se, ta­čiau jau da­bar ga­li­ma gi­lin­tis į is­to­ri­ją, įsi­žiū­rė­ti į uni­ka­lias nuo­trau­kas, nuo ku­rių į mus žvel­gia iš is­to­ri­jos pus­la­pių ži­no­mi as­me­nys. Ga­li­me iš jų iš­mok­ti, kad tai, kas pra­ėjo, ne­dings­ta ne­grįž­ta­mai. Dė­ka žmo­nių pri­si­mi­ni­mų, ne vie­nas dar­bas, ne vie­nas įvy­kis ras sa­vo vie­tą kny­gos pus­la­piuo­se ir iš­liks at­ei­ties kar­toms. Nes di­de­li dar­bai gims­ta iš ma­žų.

„Tiš­ke­vi­čių iš Tra­kų Vo­kės pa­vyz­dys ga­li pa­mo­ky­ti mus, gy­ve­nan­čius XXI am­žiu­je, kad pri­si­ri­ši­mas prie sa­vo vie­tos Že­mė­je, prie tė­vo­ni­jos - tai tik­ras tur­tas, ku­ris at­ne­ša pa­si­ten­ki­ni­mą net ir ta­da, kai iš pir­mo žvilgs­nio gal­būt kar­tais ir tam­pa naš­ta“, - pa­sa­ko­jo kny­gos au­to­rė, pa­teik­da­ma Jo­no My­ko­lo Tiš­ke­vi­čiaus mo­čiu­tės, ku­ri iš­auk­lė­jo naš­lai­čiais ta­pu­sius anū­kus, pa­vyz­dį. Ko­dėl taip at­si­ti­ko ir kaip tai su­si­ję su iš­ti­ki­my­be Že­mei ir vie­tai - apie tai ver­ta per­skai­ty­ti nau­jau­sio­je L. Nar­ko­vič kny­go­je.

Mo­ni­ka Ur­ba­no­vič
Vilniaus krašto savaitraštis