At­ro­dė, kad ap­link ne­se­niai at­nau­jin­tą ka­ta­li­kų Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos kop­ly­čią bu­vu­sia­me gra­fų Tiš­ke­vi­čių dva­re su­si­bū­ru­sių Tra­kų Vo­kės ir apy­lin­kių gy­ven­to­jų sva­jo­nė at­sta­ty­ti jo­je ąžuo­li­nį al­to­rių pa­gal ori­gi­na­lą yra ab­sur­diš­kas ir ne­įvyk­do­mas, to­dėl ir ne­įma­no­mas da­ly­kas. Ta­čiau žo­džiai, pa­stan­gos ir dar­bai vir­to re­a­ly­be… Bai­gia­ma­sis XIX a. al­to­riaus frag­men­tas, t. y. gar­sio­ji „Pas­ku­ti­nė va­ka­rie­nė“, Vo­kė­je jau džiu­gi­na akis, šir­dis ir liu­di­ja, kad jei ko la­bai no­ri­ma, tai ir įma­no­ma pa­da­ry­ti. 

„Pas­ku­ti­nė va­ka­rie­nė“ jau yra sa­vo vie­to­je - puo­šia al­to­riaus an­te­pe­di­jų. Ži­no­miau­sia iš vi­sų iki šiol su­kur­tų Pas­ku­ti­nių­ va­ka­rie­nių yra Ita­li­jo­je. Fres­ka nu­ta­py­ta ant vie­nuo­ly­no val­go­mo­jo sie­nos prie Šv. Ma­ri­jos Ma­lo­nin­go­sios (San­ta Ma­ria del­la Gra­zie) baž­ny­čios Mi­la­ne. Bū­tent ši baž­ny­čia ta­po pa­vyz­džiu Vla­dis­lo­vui Tiš­ke­vi­čiui fun­duo­jant baž­ny­čią sa­vo Lent­va­rio dva­re, ne­to­li Tra­kų Vo­kės. Šią gra­žią bib­li­nę sce­ną, ku­ria ir aš tu­rė­jau pro­gą gro­žė­tis ke­liau­da­ma po Ita­li­ją, nu­ta­pė iš­ki­lu­sis Le­o­nar­das da Vin­ci. Gar­su­sis me­ni­nin­kas, įgy­ven­din­da­mas Lu­do­vi­ko Sfor­cos (Sfor­zos, tuo­me­ti­nio Mi­la­no ku­ni­gaikš­čio) už­sa­ky­mą, sa­vo dar­bą bai­gė 1498 me­tais, iš­dir­bęs prie fres­kos tre­jus me­tus. 

Iki šiol iki ga­lo nė­ra aiš­ku - kal­ta tech­ni­ka, sie­nų struk­tū­ra ar da­žų ko­ky­bė, kad gar­siau­sia pa­sau­lio fres­ka at­ro­do blan­kiai, to­dėl ne­ža­vi spal­vų pa­le­te. Ta­čiau už­bu­ria per­spek­ty­va (to­bu­lai per­tei­kia pa­tal­pos gy­lį) ir pir­miau­sia - pro­por­ci­jo­mis. La­bai įtai­giai pa­ro­dy­ta sce­na, kai Jė­zus su sa­vo mo­ki­niais val­go pas­ku­ti­nę prieš nu­kry­žia­vi­mą va­ka­rie­nę. Ant sta­lo mais­tas, prie kiek­vie­no sė­din­čio­jo sto­vi cin­ko in­dai, ku­riuo­se at­si­spin­di va­ka­rie­nės da­ly­vių rū­bų spal­vos. 

Kaip ži­no­ma, Pas­ku­ti­nė va­ka­rie­nė - tai ne tik vai­šės ir ma­lo­nūs Mo­ky­to­jo po­kal­biai su mo­ki­niais. Jos me­tu Jė­zus pra­ne­ša, kad vie­nas iš da­ly­va­vu­sių­jų, Ju­das Is­ka­rio­tas, jį iš­duos. Le­o­nar­das da Vin­ci meist­riš­kai per­da­vė šį mo­men­tą - aki­mir­kai su­stin­gu­sius vei­dus iš­gir­dus, at­ro­dy­tų, ab­sur­diš­ką ži­nią. Vie­na­me vei­dų ma­to­me su­si­rū­pi­ni­mą, ki­tuo­se bai­mę, skaus­mą, nuo­sta­bą, siau­bą…

Mi­la­no „Pas­ku­ti­nė­je va­ka­rie­nė­je“ Jė­zui iš kai­rės ir de­ši­nės sė­din­tys apaš­ta­lai su­gru­puo­ti po tris. Ju­das, ma­žiau­siai ma­to­mas iš vi­sų (še­šė­ly­je, pa­vaiz­duo­tas iš pro­fi­lio), sė­di prie šv. Pet­ro, ku­ris iš­gir­dęs ži­nią čium­pa pei­lį. Ša­lia sė­din­čio šv. Jo­no vei­das yra blyš­kes­nis nei ki­tų, lyg ne­tru­kus nu­alp­tų. 

Su už­mo­ju Mi­la­no baž­ny­čios re­fek­to­riu­me nu­ta­py­ta fres­ka yra di­džiu­lė - 4,60 m x 8,80 m. Apaš­ta­las Ju­das jo­je pa­vaiz­duo­tas ket­vir­tas iš kai­rės. O štai „Pas­ku­ti­nė va­ka­rie­nė“ Tiš­ke­vi­čių kop­ly­čio­je Tra­kų Vo­kė­je nė­ra nei fres­ka, nei pa­veiks­las, tik ąžuo­li­nis ba­rel­je­fas. Me­dy­je, kaip ži­no­ma, daug sun­kiau per­teik­ti ju­de­sį, rū­bų klos­tes; ne­pa­kar­to­ja­mą kiek­vie­no vei­do iš­raiš­ką, akių spin­de­sį, ges­tus… O vi­sa tai tu­ri­me ne tik ori­gi­na­lia­me al­to­riu­je, ku­ris šiuo me­tu yra Drus­ki­nin­kų baž­ny­čio­je, bet ir nau­jai at­kur­ta­me, ku­ris puo­šia Tra­kų Vo­kės kop­ly­čią. 

Vo­kės ba­rel­je­fas, pa­gal mat­me­nis pri­tai­ky­tas ka­me­ri­niam kop­ly­čios in­ter­je­rui (juk pa­gal su­ma­ny­mą ji tu­rė­ju­si bū­ti pri­va­ti, skir­ta tik Vo­kė­je gy­ve­nan­čių Tiš­ke­vi­čių po­rei­kiams), nė­ra tiks­li gar­saus ita­lo še­dev­ro ko­pi­ja. Ta­čiau, ma­nau, tam tik­ra pras­me yra iš­kal­bin­ges­nė ir įti­ki­na­mes­nė. Le­o­nar­do da Vinčio nu­ta­py­ti su­si­rin­ku­sie­ji prie sta­lo sė­di vie­no­je ei­lė­je lyg sce­no­je, lyg no­rė­tų pa­si­ro­dy­ti. Vo­kės ba­rel­je­fe vi­si sė­di ap­link sta­lą. Taip val­go­me kar­tu su šei­ma ne tik per Kū­čias ar Ka­lė­das. Vo­kės Kris­tus lai­ko ran­ko­je duo­ną, tar­si no­rė­tų pa­si­da­lin­ti ja ne tik su sa­vo mo­ki­niais, bet ir su vi­sa žmo­ni­ja. Mi­la­no Kris­taus ran­kos lais­vos. Ju­das Vo­kės ba­rel­je­fe pa­vaiz­duo­tas iš nu­ga­ros. Sė­di be­veik tie­siai prieš Kris­tų. At­pa­žįs­ta­me jį ne iš vei­do, o iš pri­kimš­to kap­šo, ku­rį apaš­ta­las lai­ko de­ši­nė­je ran­ko­je. Ge­rai pri­kimš­tas mai­še­lis sim­bo­li­zuo­ja pi­ni­gus, už ku­riuos par­da­vė Kris­tų vie­tos teis­mo or­ga­nui - Aukš­čiau­sia­jam teis­mui, San­hed­ri­nui. 

Ju­das, tai yra Ju­das Is­ka­ri­jo­tas, vy­ras, ki­lęs iš Ju­dė­jos Ka­ri­jo­to vie­to­vės, iš­da­vė Kris­tų už tris­de­šimt si­dab­ri­nių ir at­ve­dė pas jį 12 ka­rei­vių, ku­rie su­tei­kė jam 12 kan­ki­ni­mų, to­dėl tu­ri­me 12 Vieš­pa­ties kan­čių sce­nų. Vi­suo­se ap­ra­šy­muo­se apie apaš­ta­lus Ju­das Is­ka­ri­jo­tas vaiz­duo­ja­mas pas­ku­ti­nė­je, dvy­lik­to­je vie­to­je. 

No­rė­čiau pri­min­ti ir apie ma­žai ži­no­mą, nuo ofi­cia­lių Baž­ny­čios teks­tų be­si­ski­rian­čią, to­dėl ir re­tai mi­ni­mą Evan­ge­li­ją pa­gal Ju­dą, ku­ri da­tuo­ja­ma II mū­sų eros am­žiu­mi. Šis už­ra­šas kop­tų kal­ba ras­tas Egip­te 1978 me­tais. 

Pro­fe­sio­na­lo Ri­man­to La­jaus­ko il­gai ieš­ko­tą me­die­ną mū­sų „Pas­ku­ti­nei va­ka­rie­nei“, t. y. sau­lės ir oro apie 30 me­tų džio­vin­tą na­tū­ra­lio­mis są­ly­go­mis (dirb­ti­nai džio­vin­tas lent­pjū­vė­je ar dirb­tu­vė­se ne­bū­tų ti­kęs) su­tei­kė Tra­kų Vo­kės gy­ven­to­jas Vy­tau­tas Rač­kaus­kas. 73 kg sve­rian­čiam ba­rel­je­fui pri­rei­kė 4,2 kub. m me­die­nos. 

Kur­da­mas me­ni­nin­kas ne tik už­si­dir­ba duo­ną, bet ir iš­reiš­kia sa­vo vi­dų: ro­do, ką jau­čia ir kaip gal­vo­ja, do­va­no­ja gro­žį ki­tiems, per­duo­da da­le­lę sa­vo sie­los. Vo­kės kom­po­zi­ci­ją meist­riš­kai su­kū­rė vil­nie­tis me­džio dro­žė­jas Vir­gi­ni­jus Stan­či­kas. Sa­vo ne­pa­pras­tu ta­len­tu (be ki­ta ko, at­kū­rė me­di­nes de­ko­ra­ci­jas ant Kre­tin­gos baž­ny­čios var­go­nų) su­ge­bė­jo įkvėp­ti gy­vy­bės nau­joms fi­gū­roms, pri­ly­go pir­mi­nį ini­cia­lais GF pa­žy­mė­tą Vo­kės al­to­rių pa­ga­mi­nu­sio pui­kaus ita­lų meist­ro dar­bui. Ta­čiau apie tai ir ki­tas įdo­my­bes pa­pa­sa­ko­siu jau ki­to­je kny­go­je, ku­rią su­pla­na­vau su Tra­kų Vo­kės gy­ven­to­jais. Lei­di­ny­je bus pa­teik­tas ir vi­sų au­ko­to­jų bei ge­ra­da­rių at­ku­riant „Pas­ku­ti­nę va­ka­rie­nę“ są­ra­šas.

Li­lia­na Nar­ko­vič
Vilniaus krašto savaitraštis