Kai ho­ri­zon­te pa­si­ro­do Li­li­ja­na Nar­ko­vič, vie­nas da­ly­kas yra aiš­kus - at­si­vers dar vie­nos du­rys į pa­slap­tin­gą Tiš­ke­vi­čių dva­rą. Šį kar­tą po­pu­lia­rių kny­gų au­to­rė pa­kvie­tė į Tra­kų Vo­kę. Ne pir­mą kar­tą į šiuos rū­mus, ta­čiau pir­mą kar­tą – tik lie­tu­viš­kai.

To­kios kny­gos at­si­ran­da iš po­rei­kio iš­sau­go­ti pro­tė­vių pa­li­ki­mą. Tai - bal­sas kar­tų, ku­rios kū­rė is­to­ri­ją ir yra ne­at­sie­ja­ma jos da­lis. Kad lai­kas ne­iš­trin­tų pėd­sa­kų, rei­kia įam­žin­ti žo­džius, vei­dus ir li­ki­mus ki­tiems, ku­rie at­eis po mū­sų…