Nors profesionalusis teatras išlieka Lietuvos lenkų kultūros rato žmonių siekiamybe, faktas yra tas, kad ambicingą lenkų kultūrą Lietuvoje jau turime, o vieni pagrindinių jos kūrimo centrų yra būtent teatrai. Lenkų teatro realybę Lietuvoje jau daugiau kaip pusę amžiaus formuoja Vilniuje įsikūrę Lenkų teatro studija ir Lenkų teatras.

Turinys ir potencialas – profesionalūs
Reikia pripažinti, kad dalis Lietuvos lenkų kultūros kūrėjų nesutinka su nuomone, jog Lietuvoje nėra profesionalaus lenkų teatro. Pavyzdžiui, žinomas Vilniaus krašto aktorius Edvardas Kiejzik iš Vilniaus lenkų teatro studijos teigia, kad Lenkų teatro studijos vadinimas mėgėjų ansambliu yra toli nuo tiesos.

„Teatras studija parodo du, tris spektaklius per sezoną. Tai yra daug. Mes turime potencialą kurti plačiajai auditorijai. Be to, organizuojame du tarptautinius festivalius: Vilniaus lenkų scenų susitikimus ir festivalį „MONOWSchód“ (MONORytai), kuriuose daugiausia dalyvauja profesionalūs teatrai ir aktoriai“, – argumentuoja Edvardas Kiejzik ir priduria, kad grupė siekia suburti daugiau profesionalų, kad „turėdami galimybę ir paramą sukurtume etatinį teatrą“. Aktorius patikslina, kad „1960 m. Janinos Stružanovskos sukurtas teatras išgyveno daug transformacijų ir dabar yra kažkas tarp mėgėjiško ir privataus teatro“.

Pasak Vilniaus lenkų teatro studijos vadovės Lilios Kiejzik, Lietuvos lenkų bendruomenei reikia profesionalaus lenkų teatro. Jis turi poreikį ir potencialą.

„Daug lenkų studijuoja ir Lenkijoje, ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Galima būtų sutelkti tuos lenkus ir judėti į priekį. Be to, savo teatre taip pat turime profesionalų“, – pasakoja teatro studijos, vienijančios nemažai Lietuvos ir Lenkijos aukštųjų teatro ir vokalo mokyklų absolventų, vadovė. Šiuo metu teatre jau egzistuoja vadinamoji „Kvalifikuotų specialistų“ grupė, daug jų studijuoja, daug vaidina Lenkijoje ir Lietuvoje, todėl Studija iš karto gali suburti „profesionalų“ komandą.

Kalbėdama apie priežastis, kodėl Lietuvoje iki šiol neįsteigtas profesionalus lenkų teatras, Lilia Kiejzik daugiausia mini lėšų trūkumą. Teatro išlaikymas apskritai yra lyg koks iššūkis, nes yra susijęs su objekto, kuriame kasdien vyktų vadovų ir aktorių darbas, išlaikymu, naujų darbo vietų sukūrimu. Taip pat turėtume prisiminti apie kostiumus, scenografiją.

Studijos vadovė iš daugelio priežasčių, lemiančių tai, kad vis dar nėra profesionalaus teatro, mini ir lenkų teatro talentų emigraciją. Dėl įvairių priežasčių daugiausia išvažiuoja jaunimas. Išvažiuoja į Lenkiją, Londoną ir net Niujorką. Įvairių Niujorko teatrų scenose vaidina Krystyna Tyszkiewicz iš Vilniaus, V. Sirokomlės mokyklos absolventė.

E. Kiejzik neabejoja, kad Lietuvos lenkai atrastų kadrų ir kitų išteklių tam, kad įvykdytų visas būtinas sąlygas ir sukurtų profesionalų teatrą. „Kai kuriuos spektaklius kuriame su Lenkijos teatrų aktoriais, režisieriais ir scenografais. Laikui bėgant, turint samdomus vadybininkus ar administraciją, bendri teatro projektai taptų norma. Daugelis Lenkijos aktorių nori taip bendradarbiauti“, – sako jis.

Profesionalus lenkų teatras yra reikalingas Lietuvos lenkams, sako L. Kiejzik, o Lenkija, jos nuomone, gali padėti įvairiais būdais, pavyzdžiui, iš Lenkijos atvykus teatrų trupėms, su kuriomis būtų galima bendradarbiauti ir kurti naujas trupes čia, Vilniuje.

Lenkų scenos žmonės nori, kad Lietuvoje atsirastų profesionalus lenkų teatras. Be to, žiūrovams jis taip pat labai reikalingas. „Kartą atėjo pas mane pagyvenusi moteris pirkti bilietų į festivalio spektaklį. Išsitraukia šokoladą ir sako: „Aš esu dėkinga, kad bent kartą per metus galiu pamatyti tiek daug spektaklių lenkų kalba“, – pasakoja ponia Lilia. Ir dėl tokių momentų verta gyventi, dėl tokių verta kurti.

„Mes siekiame profesionalumo. Mūsų aktoriai studijuoja, kai kurie yra baigę teatro studijas. Mes kviečiame naujus žmones, ugdome jaunimą, kuris pasiliktų su mumis ir gerais, ir blogais laikais. Mes siekiame, kad mūsų Vilniaus kultūra būtų tokio lygio, kokia buvo tuo metu, kai Vilnius, Lvovas ir Krokuva buvo galingiausi Lenkijos kultūros miestai“, – svajoja, bet ir labai aktyviai veikia šia kryptimi Lilia Kiejzik, kuri daug kartų buvo Lenkijos pagerbta už indėlį į lenkų kultūrą, o šių metų gruodį jos darbas buvo pastebėtas ir pagerbtas Lietuvoje.

Lenkų teatro misija
„Sukurti kuo tvirčiausią grupę stabiliam darbui, išlaikyti lenkišką žodį, atitinkamą lygį, kad žiūrovui išėjus iš teatro, jį lydėtų jausmas, jog žiūrėjo spektaklį tikrame teatre“, – apie Studijos siekius ir tikslus sako jos vadovė. Edvardas Kiejzik savo ruožtu priduria, kad teatro studijos tikslas yra aiškus: skleisti lenkišką žodį Lietuvos lenkams, propaguoti ir skleisti lenkų teatro kultūrą ir literatūrą. „Lenkų Studija man – misijos įgyvendinimas lenkų kultūros labui, darbas žiūrovui, žmonėms. Teatras yra man ir darbas, ir gyvenimas. Mes neveikiame, mes dirbame“, – sako jis.

Lenkų Teatro studija yra lenkiškumo ir lenkų žodžio Lietuvoje puoselėtoja. Tai yra vieta, kur auklėjamas lenkų jaunimas. „Mūsų jaunimas yra geras, gabus, bet jį reikia auklėti. Dalis nori palikti Vilniaus kraštą, ieškoti geresnio gyvenimo užsienyje. Mes atsižvelgiame į jaunų žmonių poreikius, mes pasiekiame ir pritaikome literatūrą, iš kurios mokosi mūsų mokyklų vyresnių klasių moksleiviai. Jauni žmonės turi galimybę išbandyti jėgas mūsų teatre“, – apie bendradarbiavimą su Vilniaus ir Vilniaus krašto lenkų jaunimu pasakoja Studijos vadovė.

Ambicinga lenkų kultūra Lietuvoje
Iš tiesų, kiekvienoje lenkų vietovėje, kaime veikia folkloro ansamblis. Ir tai reikalinga kultūros forma todėl, kad per ją mes siekiame šaknų, nacionalinės liaudies kultūros. Kita vertus, iš ambicingos lenkų kultūros Lietuvoje pirmauja būtent teatras, o teatre-studijoje daugiausia dirba, pasak L. Kiejzik, „maniakai“. Taip vadina idėjinius žmones, atsidavusius teatrui, asmenis, bisiaukojančius vadinamajam Reikalui.

Lenkų kultūros veikėjai neabejoja, kad reikia Lietuvos lenkų kultūros plėtros koncepcijos. Reikia, kad žmonės susėstų prie vieno stalo ir nuspręstų, ką daryti, kad lenkų teatro veikla ir lenkų kultūra apskritai eitų į priekį, demonstruotų vis aukštesnį lygį, būtų vienas iš svarbiausių ilgalaikio lenkų buvimo Lietuvoje elementas.

Viltis – jaunimas
Lenkų Teatras studija yra daugelio kartų teatras. Aktoriai čia atveda savo vaikus mokytis teatro me-no, vystytis, dar labiau susisieti su lenkiškų žodžiu, geriau suvokti pasitenkinimą, kurį sukelia pri-klausymas lenkų tautai. Lietuvos lenkų mokyklose veikia daugybė puikių teatriukų, kuriems vado-vauja žmonės, pabuvę studijoje.

„Mums pavyko suvienyti žmonių grupę, kurie sudaro teatrą, sudaro šeimą, rūpinasi tuo, ką veikia“, – L. Kiejzik atsako į klausimą, kuo didžiuojasi studija.

Planai
Trumpalaikiai studijos planai apima šventinių pasakų pastatymą Vilniuje ir Vilniaus krašte. Pavasarį teatras planuoja spektaklio pagal S. Mrožeko „Žaidimą“ premjerą. Planuojami spektakliai Londone, Vienoje, Prahoje, Čekijos Cešyne, Žešove, Lodzėje, galbūt Vroclave bei kitų festivalių organi-zavimas. Studija tradiciškai pakvies į reguliarius teatro renginius Lenkijos nacionalinių švenčių: Lenkijos armijos dienos Konstitucijos, gegužės 3-osios, Polonijos ir užsienio lenkų dienos progomis. „Tikrai neišnyks patriotiniai projektai. Bus dramatiškų spektaklių, mini kabaretų, kitais metais taip pat išbandysime naujas teatro formas“, – skelbia studijos vadovė.

Lenkų teatras Vilniuje
Lenkų teatras Vilniuje buvo įkurtas 1963 m. profesionalios aktorės ir režisierės Irenos Rymovič ant tvirtų, profesionalių pamatų. Režisierė Irena Litvinovič, vadovaujanti teatrui nuo 1992 m., prisimena, kad I. Rymovič buvo labai reikli ir nemėgo saviveiklos. „Spektaklio realizavimą ponia Irena apsupdavo profesionaliais žmonėmis“, – sakė birželio mėnesį interviu Radijui Wilno I. Litvinovič. „Tai buvo labai aukštas lygis. Visada buvo plakatas, afiša, programa – kaip profesionaliame teatre“, – prisimena ji.

1980 m. Vilniaus lenkų teatras gavo Lenkų liaudies mėgėjų teatro vardą – aukščiausią tuometinės valdžios meninio lygio įvertinimą. Per daugiau nei 50 metų Vilniaus lenkų teatras turi sukaupęs daugiau kaip 60 premjerų, daugiau nei 3000 spektaklių, dešimtis paveikslėlių ir Naujųjų metų žai-dimų vaikams. Repertuare yra lenkų, lietuvių ir pasaulio klasikų dramų, komedijų, pasakų ir farsų, pastatytų lenkų kalba.

Teatras nuolat vaidina Lietuvoje ir Lenkijoje. Jis taip pat yra nuolatinis daugelio teatrų mėgėjų fes-tivalių Lietuvoje ir Lenkijoje dalyvis ir dažnas laureatas. Jis lankėsi Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrai-noje, Estijoje ir Rusijos Federacijoje bei Armėnijoje.

1990 m. Vilniaus Lenkų teatras apdovanotas kolektyviniu ženklu „Nusipelnęs lenkų kultūrai“.

Lenkų perlas Vilniaus Pohuliankoje
Kalbant apie lenkų teatrą Lietuvoje, neįmanoma nekalbėti apie teatrą Pohuliankoje. Teatras buvo pastatytas dvaro-žemvaldišku stiliumi, per architektūros detales pabrėžiant lenkišką jo charakterį. Jis buvo pastatytas iš lenkų įmokų. Fundatoriai notaro akte įrašė, kad „teatre turi skambėti lenkiškas žodis“. Tris dešimtmečius tai yra Lietuvos rusų dramos teatro buveinė. Girdisi balsų, kad pastatas pradėjo irti. Ką padaryti, kad sustabdytumėme jo kritimą? Ar lenkai turėtų jausti pareigą rūpintis šiuo Vilniaus lenkų perlu?

Lietuvos lenkų teatro kūrėjai yra vieningi dėl būtinybės išsaugoti teatrą Pohuliankoje. Edvardas Kiejzik sako, kad mes, Lietuvos lenkų bendruomenė, turime dėti visas pastangas, kad teatras Pohuliankoje nevirstų viešbučiu arba kazino. Lilia Kiejzik sako, kad žingsnis į priekį būtų galimybė studijai bent kartą per mėnesį nemokamai pastatyti lenkišką spektaklį šiame teatre. „Šis istorinis paminklas gali subyrėti. Kaip „Literatūros“ kavinė, kurioje šiuo metu veikia greito maisto būdelė. Kai aš tai pamačiau, apsiverkiau. Kažkas išpirks Pohulianką ir įrengs viešbutį“, – svarsto galimus scenarijus ponia Lilia.

„Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, – tai išnuomoti sceną ir pakviesti į lenkų spektaklius Pohuliankoje du kartus per metus (vaidinimas lenkiškai teatre Pohuliankoje yra gana brangus ir įmanomas tik Lenkijos valstybei parėmus - red.). Ir kalbėti lenkiškai. Tai tiek, kiek aš dabar galiu“, – sako ponia Lilia ir svarsto, ar reikia lenkų susitarimo, kad teatras išliktų ir tarnautų lenkų kultūrai.

„Esant dabartinei situacijai mes negalime sau leisti išsinuomoti teatrą Pohuliankoje, todėl mes, kaip lenkų kultūros žmonės, turėtume sutelkti dėmesį į tai, kaip teatro poreikiams pritaikyti Vilniaus lenkų kultūros namus“, – laikiną išeitį, kol bus priimti konkretūs sprendimai šioje srityje, siūlo teatro studijos vadovė.

Reikia susitelkti ir susivienyti
Vilniuje mes turime du teatrus. Turime potencialą ir kadrų. Turime jaunimą, kurį ugdo mokyklų teatrai bei teatro mokyklos Lietuvoje ir Lenkijoje. Mes taip pat turime noro. Reikia susitelkti ir susivienyti. Tik tiek ar tiek daug?

Beata Nanievič

„Projektas yra bendrai finansuojamas iš Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšų, skirtų už Lenkijos ribų gyvenantiems lenkams“