Jis taip pat yra ir gerbiamas jaunosios kartos mokytojas, kitais metais švęsiantis 29-ąsias savo pedagoginio darbo metines. Nuo 1987 m. jau 26 metus pedagogas vadovauja Žvėryno vaikų ir jaunimo meno klubui „Jaunystė“. Viktor Šocik bendradarbiauti pakvietė kolegas menininkus, su kuriais ir veda piešimo, tapybos, kompozicijos užsiėmimus 6-29 metų jaunimui.
„Menas turi savo kalbą. Mokinį reikia išmokyti kalbos, kad paskui galėtų ja pasinaudoti, galėtų piešti. Pasakoju jiems apie šiuolaikinio meno sroves, mokau meno pagrindų. Mes taip pat turime folkloro užsiėmimus“, – pasakoja V. Šocik. Pasak jo, paprastas žmogus nežino, kaip iššifruoti paveikslą, nes jis nemoka meno kalbos. Štai kodėl meno mokslas yra toks pats svarbus kuriant sąžiningą meno vartotoją. Į Klubo užsiėmimus taip pat ateina ir vyresnio amžiaus jaunimas: vieni atranda meno pasaulį sau, kitiems tai yra terapija, gelbstinti nuo įvairių priklausomybių.
Menininkas pripažįsta, kad meno paslapčių atskleidimas jaunajai kartai teikia jam didelį pasitenkinimą. Ir, nepaisant to, kad darbas su vaikais reikalauja daug energijos, talentingų, gabių žmonių atradimas atlygina visus vargus. Daugelis jo mokinių susiejo savo gyvenimą su menu. Jis yra laimingas, kai tarp Lietuvos dailės akademijos dėstytojų sutinka savo buvusius mokinius, kai auklėtiniai kviečia į parodas, o viena iš mokinių, architektė, suprojektavo pirmą Lietuvoje krematoriumą Kėdainiuose. Daug jo mokinių išvyko į Vakarus, nes, kaip teigia menininkas, tik ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse menas laikosi gerai, ir apgailestauja, kad Lietuvoje jauni žmonės nemato galimybių.
Dabar tapyba yra opozicijoje
Kaip tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos ir kūrybinės grupės „Individualistai“ narys laiką, kai nedirba klube, Viktor Šocik leidžia tapydamas.
„Vakar aš piešiau nuogą natūrą, užvakar tapiau peizažą“, – sako meninkas, paklaustas, ką dabar dirba. Jis taip pat tapo portretus, aktus, abstrakcijas. Jo paveikslai kupini ekspresijos, išreikštos spalva, abstrakčiomis sistemomis, formomis, išraiškingais teptuko potėpiais.
V. Šocik nemano, kad yra vienas iš Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų. „Dabar tapyba, o ypač tai, ką šiuo metu tapau, yra opozicijoje. Aš stengiuosi tapyti realistiškai, bet man visada išeina ekspresionizmas“, – juokauja menininkas ir sako, kad šiuolaikiniame mene vyrauja kitos tendencijos. „Dabar yra populiarūs performansai, įvairūs šou – tai Mačiūno iš Amerikos (Jurgis Mačiūnas (1931-1978), lietuvių kilmės amerikiečių menininkas, vienas „Fluxus“ judėjimo steigėjų – red.), pasakiusio, kad visą ligšiolinį meną reikia sunaikinti, kūryba,“ – sako V. Šocik.
Šiuolaikinę tapybą menininkas praktikavo, kaip teigia, 90-aisiais. „Tada mes galvojome, kad mūsų akademinis menas yra posovietinis. Visi Lietuvos tapytojai paliko šį stilių ir pradėjo domėtis JAV tapyba arba abstrakcionizmu: Arshile Gorky, Willem de Kooning ir kt. Aš taip pat domėjausi tais dailininkais ir tapiau išraiškingas abstrakcijas“, – pasakoja V. Šocik.
Plenero žvaigždė Vokietijoje
Viskas pasikeitė, kai dailininkas buvo pakviestas į Vokietijoje vykusį tapybos plenerą. „Aš nusprendžiau parodyti, kad esu ne iš Rytų provincijos, o esu modernus dailininkas ir taip pat tapau abstrakcijas. Prieina prie manęs plenero organizatorius ir sako: „Žinau, kad esi geras tapytojas iš Rusijos ir tapai gerus peizažus. Nutapyk peizažą“, – dalinasi prisiminimais Šocik. Jis paėmė drobę, nuvažiavo į užmiestį ir tapė peizažus. „Atvažiavo žurnalistai, filmavo. Buvau plenero žvaigždė. Visus mano darbus išpirko. Grįžęs į Vilnių, nusipirkau automobilį“, – linksmai prisimena menininkas.
Prieš 10 metų V. Šocik pradėjo tapyti portretus. Viskas prasidėjo nuo to, kad Gintaras Palemonas Janonis pakvietė dalyvauti autoportretų parodoje, vykusioje sostinės „Arkos“ galerijoje. „Aš pasakiau, kad nedalyvausiu, nes esu abstrakcionistas. Bet jis reikalavo, taigi sutikau. Atsistojęs prieš veidrodį nutapiau tris autoportretus. Vėlgi man sekėsi – mano autoportretai pateko į parodą Maskvoje“, – pasakoja V. Šocik ir priduria, kad tada atrado savyje dailininką.
„Grįžau prie realistinio piešimo. Studijavau anatomiją, piešiau portretus, aktus. Aš vėl kitoks, nei buvau anksčiau“, – sako V. Šocik.
Į klausimą, kokius dailininkus vertina ir kokiais žavisi, jis juokais atsakė, kad nenori žiūrėti į gerus paveikslus, nes jie gadina humorą. „Užlauži rankas ir galvoji: „Visą gyvenimą nugyvenau ir tikriausiai nespėsiu kažko tokio gražaus nutapyti“, – sako Vilniaus menininkas. O jei rimtai, jis yra labai patenkintas neseniai atsiradusia galimybe Vienoje pamatyti XX a. pradžios Rusijos avangardo parodą: Seriebriakovo, Larionovo, Ventulovo.
Tapytojas, kepėjas ir vaistininkas
Pašnekovo kelias į tapybą nebuvo lengvas. „Mokykloje turėjau pravardę „tapytojas, kepėjas ir vaistininkas“. Aš buvau tokia juoda avis. Būti ne tokiu, kaip visi, ypač sovietų kolektyvizacijos laikais, nebuvo lengva“, – savo vaikystę Vilniaus krašto Leviduonių kaime prisimena dailininkas. Ir neaišku, kuria kryptimi būtų pasisukęs jo gyvenimas, jei į Dūkštų mokyklą, kurią jis lankė, nebūtų atvykęs dailės mokytojas Bronius Grušas. „Tai buvo labai išsilavinęs žmogus, menininkas, dėstęs estetiką ir filosofiją Vilniaus dailės universitete (anksčiau institutas), dirbęs referentu Ministrų Taryboje. Tai buvo nuostabus mokytojas. Būdamas keturiolikmetis užduodavau daug klausimų ir visada gaudavau atsakymus“, – prisimena V. Šocik, kuriam B. Grušas tapo savotišku kuratoriumi.
Lietuvos dailininką į Vilniaus krašto kaimą atvedė Liudvikas Mlynski, tada buvęs Dūkštų mokyklos direktorius. „Inteligentas, kultūros mylėtojas pritraukdavo žmones, galinčius ką nors duoti lenkų kultūrai“, – sako Viktor Šocik. Direktorius pasiūlė B. Grušui klasę senosios mokyklos pastate, kur buvo etnografijos muziejus, stalių dirbtuvės. Prižiūrimas dailininko V. Šocikas pažino meno paslaptis, o kai mąstė apie profesijos pasirinkimą, mokytojas jam pasakė, kad iš tapybos negalima pragyventi, ir patarė rinktis praktišką profesiją, o menu užsiimti kaip hobiu.
Geležinkelių montuotojas
V. Šocik įstojo į Vilniaus technikos mokyklą Olandų gatvėje, mokėsi telekomunikacijų profesijos. Šeštadieniais ir sekmadieniais važiuodavo pas B. Grušą į Dūkštus. „Dėl šios priežasties šeimoje buvo kilęs didelis konfliktas, nes užuot ėjęs į bažnyčią, eidavau tapyti“, – prisimena dailininkas. Jis priduria, kad B. Grušas tapė ne tik peizažus, bet ir aktus, todėl kaimas net griaudėjo nuo visokių gandų – kas ten mokytojo dirbtuvėse vyksta... „Neišleisdavo manęs iš namų. Buvo daug ašarų. Bet aš važiavau į Dūkštus“, – sako menininkas.
Tapyba ir toliau jį žavėjo, todėl įstojo į vakarines dailės mokyklos studijas. Tuo metu jis taip pat mokėsi pas dailininką Vytautą Anikiną. Baigęs technikumą, išėjo į armiją. „Pirmiausia buvau geležinkelių montuotojas Vologodskojos Čerepovkos srities Mietalurgo mieste, o antraisiais tarnybos metais dirbau su menininkais iš Peterburgo, Pskovo. Mes buvome elitas tarp šauktinių“, – pasakoja V. Šocik.
Po armijos dailininkas nusprendė tęsti studijas Dailės institute (dabar akademija). Į tapybos kryptį jam pavyko įstoti tik iš ketvirto bandymo. Pirmoje jaunųjų dailininkų parodoje jis dalyvavo dar būdamas studentas. Netrukus jam taip pat teko garbė dalyvauti nacionalinėje tapybos parodoje.
Nuo savo karjeros pradžios menininkas buvo ištikimas šiuolaikinei lietuvių tapybos mokyklai, pasižyminčiai ekspresionizmu ir koloristika. „Lietuvos tapybos mokykla, palyginti su Rusijos realizmu, sovietmečiu išsiskirdavo. Rusijos dailininkai žavėjosi Lietuvos koloristikos mokykla, laisvu piešinio ir kompozicijos interpretavimu. „Prisimenu, kaip sovietiniais laikais į Vilniaus šiuolaikinio meno centrą atvažiavo komisija iš Rusijos. Apžiūrėję parodą paklausė: „A gdie vaši kartiny? My vidim tolko odni etiudy!“, – pasakoja V. Šocik.
Paroda plenere
Nuo savo karjeros pradžios V. Šocik jautė didelę L. Mlynskio, kviesdavusio jį į Sudervę, kur anais laikais vadovavo mokyklai, paramą. V. Šocik tapė peizažus, rengė parodas mokykloje ir vietos kultūros namuose.
Nuo tų laikų Lietuvoje jis surengė daugybę personalinių parodų, dalyvavo maždaug 30 grupinių parodų ir plenerų Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir Kinijoje. Jo darbų įsigyja meno kolekcininkai iš daugelio šalių. Už kūrybą jis apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos, kuriai priklauso nuo 1995 m., premija. Lietuvos profesionalių dailininkų sąjunga šiuo metu vienija 1433 kūrėjus, tarp kurių yra apie 10 lenkų kilmės menininkų. 2009 m. Vilniukų kongreso proga Roberto Bliujo iniciatyva Lietuvos Vilniaus teatro, muzikos ir kino muziejuje šie menininkai organizavo savo darbų parodą. Kaip pabrėžė parodoje taip pat dalyvavęs V. Šocik, tai buvo pirmoji profesionalių dailininkų lenkų paroda nepriklausomoje Lietuvoje. Paklaustas, ar planuoja eilines bendras parodas, V. Šocik liūdnai atsakė: „Kam reikėjo šios parodos? Tik mums! Be to, kai mes rengiame tokias parodas, pasigirsta šnabždesių, kad sudarome opoziciją lietuviams. Tai kam taip daryti? Reikia dirbti savo profesijoje ir viskas. Net interviu neduoti. Mūsų darbas yra tik tapyba“, – sako jis.
Tapybai dailininkas skiria savo vakarus ir naktis. Neseniai dirbtuves įsirengė savo namuose, kuriuos atkūrė gimtajame Leviduonių kaime, netoli Dūkštų (Vilniaus rajonas). Kaip teigia ponas menininkas, čia kažkada buvo Wańkowiczų nuosavybė (tariamai iš tos šeimos baltarusių linijos yra kilę Walenty Wańkowicz – XVII-XVIII a. portretistas, garsaus paveikslo „Adomas Mickevičiaus Ajudah uoloje“ autorius.
V. Šocik sako, kad Dūkštų ir netolimos Sudervės apylinkės yra labai vaizdingos. Neatsitiktinai savo vasarvietes čia įkurdavo daug Stepono Batoro universiteto profesorių, kaip antai Marian Zdziechowski, Stanisław Bonifacy Jundziłł.
Savo sklype dailininkas ketina organizuoti plenerą-parodą. Kol kas susipažinti su jo kūryba kviečia į savo dirbtuves ir žada, kad kiekvienam, pasibeldusiam į jo namų duris, noriai parodys savo darbus.
Ivona Klimaševskaja
„Projektas yra bendrai finansuojamas iš Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšų, skirtų už Lenkijos ribų gyvenantiems lenkams“
