Pa­bais­ko mū­šis – di­džiau­sias vi­du­ram­žių mū­šis, įvy­kęs da­bar­ti­nės Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je. Jis už­bai­gė ne­gai­les­tin­gą ir Lie­tu­vą dras­kan­tį pi­lie­ti­nį ka­rą, nu­trau­kė šimt­me­čius tru­ku­sią or­di­nų ag­re­si­ją. Ši is­to­ri­nė da­ta Pa­bais­ke pa­mi­ni­ma kas­met, o vie­to­vę drą­siai ga­li­ma va­din­ti mū­sų ra­jo­no pa­si­di­džia­vi­mu.
Šių­me­ti­nis ren­gi­nys bu­vo iš­skir­ti­nis. Or­ga­ni­za­to­riai nu­ta­rė ir mū­šio ins­ce­ni­za­ci­ją, ir vi­du­ram­žių ama­tų bei kul­tū­ros pri­sta­ty­mą, ir se­niū­ni­jų kie­me­lius su­telk­ti vie­no­je vie­to­je – prieš 22 me­tus so­din­ta­me ąžuo­ly­ne. Pir­mie­ji ąžuo­liu­kai čia bu­vo pa­so­din­ti kaip tik mū­šio at­mi­ni­mo pro­ga. Da­bar ąžuo­ly­nas ša­lia Pa­bais­ko ple­čia­mas kas­met.
Vi­są die­ną ąžuo­ly­ne ir ša­lia jo vy­ko XIV–XV a. Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ama­tų pri­sta­ty­mas. Pri­sta­ty­ti auk­sa­ka­lys­tė, knyg­ri­šys­tė, juos­tų vi­ji­mas, puo­dų žie­di­mas, pei­lių ga­my­bos ama­tai. Taip su se­ną­ja is­to­ri­ja uk­mer­giš­kius su­pa­žin­di­no ama­ti­nin­kų klu­bas „Dva­ro meist­rai“. Tai vie­nin­te­lis ama­ti­nin­kų klu­bas Lie­tu­vo­je, kryp­tin­gai be­sio­rien­tuo­jan­tis į dva­rų ama­tų pa­vel­dą ir jo gai­vi­ni­mą.
Skam­bė­jo ka­ri­nio fol­klo­ro gru­pės „Ug­nia­vi­jas“ dai­nos. Šio ko­lek­ty­vo vy­rai at­li­ko įvai­rių epo­chų lie­tu­vių ka­ro dai­nas.
Gru­pės „Mys­te­ria mun­di“ šo­kė­jai ne tik pa­tys at­li­ko XIV–XV a. Va­ka­rų Eu­ro­pos šo­kius, bet ir mo­kė jų ren­gi­nio da­ly­vius.
Fes­ti­va­lio me­tu sto­vyk­lo­se eks­po­nuo­ta XIV–XV a. LDK ir Te­uto­no or­di­no gin­kluo­tė ir šar­vuo­tė.
Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros sky­rius bu­vo su­ma­nę ir dar vie­ną iš­skir­ti­nę pra­mo­gą – XIV a. LDK rai­te­lio ir žir­go ap­ran­gos pri­sta­ty­mą ir pa­ro­do­mą­ją pro­gra­mą su žir­gais. Pa­bais­ko se­niū­nas Ge­di­mi­nas La­pu­kas pa­sa­ko­jo, kad už rė­mė­jų lė­šas bu­vo gau­ta me­die­nos ir ap­tver­tas di­džiu­lis ap­tva­ras. Ta­čiau dėl ne­nu­ma­ty­tų ap­lin­ky­bių žir­gai iki Pa­bais­ko ne­at­va­žia­vo...
es­ti­va­lį vai­ni­ka­vo pa­ties mū­šio ins­ce­ni­za­ci­ja. Da­ly­va­vo ka­ri­niai is­to­ri­niai klu­bai: se­no­vės bal­tų ko­vų bro­li­ja „Vil­kat­la­kai“, Kau­no ka­ro is­to­ri­jos klu­bai „Te­uto­nų or­di­nas“, „Hos­pi­ta­lie­rių or­di­nas“.
Is­to­ri­jos šal­ti­niai by­lo­ja, kad Pa­bais­ko mū­šis, dar va­di­na­mas Šven­to­sios–Pa­bais­ko ar­ba Vil­kmer­gės mū­šiu, vy­ko 1435 m. rug­sė­jo 1 d. tarp Jo­gai­los bro­lio Švit­ri­gai­los ir Vy­tau­to bro­lio Žy­gi­man­to Kęs­tu­tai­čio.
Ka­ras tarp jų pra­si­dė­jo 1432 m., kai gru­pė Švit­ri­gai­los val­dy­mu ne­pa­ten­kin­tų lie­tu­vių di­di­kų, už­mez­gę ry­šius su Len­ki­jos po­nais, su­ren­gė pa­si­kė­si­ni­mą prieš Švit­ri­gai­lą bei di­džiuo­ju ku­ni­gaikš­čiu pa­skel­bė Žy­gi­man­tą.
Ta­čiau Švit­ri­gai­la įsi­tvir­ti­no Po­loc­ke ir iš­lai­kė sa­vo val­džio­je ry­ti­nes Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės sri­tis. Žy­gi­man­to val­džią rė­mė Len­ki­ja, ku­rios po­nai prie­ši­no­si Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės (Švit­ri­gai­los) įta­kos di­dė­ji­mui bei sie­kė, kad Lie­tu­va bū­tų pri­jung­ta prie Len­ki­jos, kaip bu­vo įvar­dy­ta 1385 m. pa­si­ra­šy­to­je Krė­vos su­tar­ty­je.
Švit­ri­gai­los są­jun­gi­nin­ku bu­vo Li­vo­ni­jos or­di­nas. Vi­daus ka­ras už­si­tę­sė apie tre­jus me­tus. 1435 m. ko­vo­jan­čios pu­sės su­tel­kė maž­daug po 30 tūks­tan­čių ka­rių le­mia­moms kau­ty­nėms. 1435 m. rug­sė­jo 1 d. abi ar­mi­jos su­si­ti­ko da­bar­ti­nio Pa­bais­ko vie­to­je. Švit­ri­gai­los ka­riuo­me­nė bu­vo su­muš­ta.
Taip Žy­gi­man­tas su­ge­bė­jo už­im­ti vi­są Lie­tu­vos Di­dži­ą­ją Ku­ni­gaikš­tys­tę. Mū­šio lau­ką jis pa­va­di­no Pa­bais­ku — nuo len­kiš­ko žo­džio „po­bo­jo­wis­ko“, reiš­kian­tį mū­šio lau­ką, o ten te­kan­tį upe­lį pa­va­di­no Vik­to­ri­ja (per­ga­lė).
Pra­ėjus me­tams po lem­tin­go­jo mū­šio, Žy­gi­man­tas kau­ty­nių vie­to­je pa­sta­tė baž­ny­čią, ap­link ku­rią įsi­kū­rė da­bar­ti­nis Pa­bais­ko mies­te­lis.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ
www.ukzinios.lt