Iš tiesų sakau jums – sunku neapkvaisti nuo to, kaip save ir visuomenę įkalbinėja Tautinių mažumų ir Pavardžių rašymo įstatymų priešininkai.

Apsupti giliu grioviu ir dar spygliuota viela. Ir prijungti prie aukštos įtampos linijos. O kad būtų patikimiau, „Lenkijos rezervato“ teritorijoje ir jo apylinkėse išpjauti visus miškus, kad juose neprisiveistų partizanų. Na, ir būtinai nutaikyti į juos portatyvią priešlėktuvinę įrangą GROM, kurią, kaip sužinojau, Lietuva, siekdama pagerinti regiono saugumą, perka iš Lenkijos. Tai yra mano pasiūlymai dėl nuspėjamų Nemiros Pumprickaitės (LRT) arba Vilijos Andrulevičiūtės priekabių straipsnyje „Ką daryti, kad Vilniaus kraštas netaptų Lietuvos Krymu?“ (portalas LRT. lt).

Aloyzas Sakalas ilgisi tų laikų, kai jis buvo puikus Lietuvos politikos įžaidėjas, o veikiau to, kaip jį  anuomet kai kurie vadino „didžiuoju inkvizitoriumi“.

Lietuvos nepriklausomybės architektas Vytautas Landsbergis mandagiai instruktavo LRT žurnalistą Edmundą Jakilaitį  (laidoje „Dėmesio centre“), kad į pagalbą proeuropietiškų ir antivyriausybinių demonstracijų dalyviams Kijeve Lietuva turėtų siųsti jaunimą, nešiną   nacionalinėmis vėliavomis, ir veteranus. Bet kuriuo atveju – kai kurių organizacijų aktyvistus.