Paklaustas, kaip jiedu susipažino, ponas Vladimiras šypsodamasis trumpai atsako – „tai ji mane surado“.

Abu susižvalgo ir prisimena, kaip 1974 metų gruodžio pabaigoje užregistravo santuoką. Tikros vestuvės buvo 1975 m. sausio 17 d., kai jiedu santuokos įžadus davė Norviliškių bažnyčioje. 

Po vestuvių jaunieji apsigyveno ponios Marijos tėvų namuose, Sabaliūnų kaime. Čia jiedu gyvena iki šiol. 

– Turime tris dukteris – Ireną, Valentiną, Vladislavą. Esu turtingas senelis, turiu šešias anūkes ir du anūkus, vieną proanūkę, – pasakoja Vladimiras Janovičius.

Janovičių šeima – giliai tikintys žmonės. Bažnyčia jiems visada buvo artima. Jie prisimena Norviliškėse ir Dieveniškėse tarnavusius kunigus. Ilgametį kleboną Domą Valančiauską mini gražiu žodžiu. Ponas Vladimiras padėjo jam važiuoti pas parapijos tikinčiuosius, nuveždavo į kitas Lietuvos bažnyčias, vienuolynus. Kaip vieną ryškiausių įvykių ponas Vladimiras įvardija per vieną iš kunigo Valančiausko kelionių įvykusį atsitiktinį susitikimą su JE vyskupu Gintaru Grušu.

Sausio 23 d. auksinio jubiliejaus proga poros atvyko pasveikinti Šalčininkų rajono mero pavaduotojas Valdemar Sliževski, Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėjos pavaduotoja Galina Rogoža, Dieveniškių seniūnijos seniūnė Česlava Marcinkevič, o taip pat iš Sabaliūnų kaimo kilusi Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos narė Jadvyga Sinkevič.

– Šiandien iš visos širdies noriu ištarti Jums padėkos žodžius už Jūsų pavyzdinį gyvenimą. Užauginote nuostabias dukras, vieną iš jų turėjau laimės mokyti. Visada jaučiau Jūsų šeimos palaikymą, ypač tada, kai užpustydavo kelius ir mes negalėjome sulaukti technikos. Jūs, ponas Vladimirai, visada ištiesdavote pagalbos ranką ir Sabaliūnuose kelias būdavo pravažiuojamas. Jūs visada turėjote laiko padėti klebonui. Esate žmonės, kuriais galima pasikliauti. Linkiu Jums dar ilgų ir gražių bendro gyvenimo metų kartu su vaikais ir anūkais. Tegul Jus aplanko Dievo malonė, o Dievo Motina laimina Jūsų šeimą, – kalbėjo Dieveniškių seniūnijos seniūnė Česlava Marcinkevič.

Prisiminęs savo geležinį bičiulį ponas Vladimiras imasi pasakoti, kad jis vis dar stovi garaže, tik jau mažiau darbuojasi. Dirbamą žemę jiedu su žmona perleido ūkininkui, dabar jiedu darbuojasi nedideliame šeimos ūkyje, augina vištas, rūpinasi šuniuku ir katinu.

– Auksiniai metai – tai laikas, kai su džiaugsmu galima prisiminti savo pasiekimus, pasidžiaugti tuo, kas sukurta ir pagalvoti apie ateitį. Tegul kartu praleisti metai suteikia Jums daugiau jėgų ir optimizmo. Tegul Jūsų gyvenimo kelyje bus tik geri žmonės, kurie padeda, tiesia pagalbos ranką, yra geranoriški. Būkite sveiki. Džiaukitės Jūsų šeimos šiluma! – kalbėjo vicemeras Valdemar Sliževski.

Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos narė Jadvyga Sinkevič pasidžiaugė galėdama pažinoti darbščią Janovičių šeimą. Būdama jauna ji ėjo pas ponią Mariją siūti suknelių.

– Nepaisant to, kad mano mama siuvo, bet kai tetos atveždavo medžiagos, tai skubėjau pas Jus, nes mokėjote pasiūti suknelę kitaip, madingiau. Poną Vladimirą taip pat prisimenu, kaip visada skubantį valyti kelio arba kažkam padedantį tvarkyti lauko, arti. Kaime visada Jus minėjome geru žodžiu. Svarbiausia, kad Jus visada matėme kartu. Ir toliau gyvenimo keliu eikite stipriai laikydamiesi už rankų ir būkite sveiki, – kalbėjo Jadvyga Sinkevič.

Sveikiname Vladimirą ir Mariją Janovičius su auksiniu santuokos jubiliejumi ir linkime sulaukti žėrinčių deimantinių vestuvių!

www.salcininkai.lt