Šiuos mitus, nuvykusi į Dubliną su Užimtumo tarnybos įgyvendinamu projektu ,,Gal į Lietuvą?“, gyvai išgirdo ,,Renkuosi Lietuvą“ komanda.
Pasak Tarptautinės migracijos organizacijos (angl. k. International Organization for Migration – IOM) Vilniaus biuro vykdomo projekto „Renkuosi Lietuvą“ komandos vadovės Editos Urbanovič, Dubline išgirsti mitai yra gajūs ir kitų šalių lietuvių bendruomenėse – tai komanda kasdien išgirsta konsultuodama užsienio lietuvius internetu bei telefonu ir skuba juos paneigti.
„Turbūt labiausiai dėl grįžimo dvejoja mokyklinio amžiaus vaikų turintys asmenys, todėl dažniausiai sprendimas grįžti priimamas dar iki jiems pradedant lankyti mokyklą arba ją baigus. Tėvai nerimauja, kad vaikams bus sunku mokytis lietuvių kalba, pereiti prie kitos švietimo sistemos ar kad šiems grįžus teks kartoti mokyklos kursą“, – pasakoja E. Urbanovič.
Tuo tarpu iš užsienio grįžusių emigrantų vaikų skaičius Lietuvos mokyklose auga. Vilniaus miesto savivaldybės duomenimis, pernai į Vilniaus mokyklas buvo priimti 89-i iš užsienio grįžę vaikai. Pasak E. Urbanovič, vaikų iš užsienio grįžimas pastebimas ir kituose šalies miestuose. Pavyzdžiui, Šiauliuose šiais mokslo metais mokosi dvigubai daugiau grįžusių emigrantų vaikų nei pernai.
Nemokantys lietuvių kalbos vaikai gali mokytis išlyginamojoje klasėje ar mobilioje grupėje – tam skiriama nuo 20 iki 25 valandų per savaitę. Be to, šalyje veikia su į Lietuvą grįžusių emigrantų vaikais dirbančių mokyklų tinklas, kurio tikslas stiprinti šių vaikų integraciją į švietimo sistemą. Šiuo metu šį tinklą sudaro daugiau kaip 60 mokyklų.
„Girdime ir nuogąstavimų, kad į Lietuvą reikia grįžti iki rudens, kol neprasidėjo nauji mokslo metai. Tačiau Lietuvos mokyklos vaikus į laisvas vietas priima visus metus, tad ir nespėjus į centralizuotą priėmimą, kuris vyksta kiekvieną pavasarį, vaikai be mokyklos tikrai nelieka“, – pabrėžia E. Urbanovič.
Darbo stažas – sumuojamas
Tarp kitų emigrantų grįžimo į Lietuvą baimių – užsienyje uždirbtos senatvės pensijos praradimas bei galimai mažesnės pajamos mūsų šalyje.
„Nemažai susitikime dalyvavusių Airijos lietuvių minėjo, kad nori išdirbti bent 10 metų šioje šalyje ir tik tuomet grįžti, nes tokiu atveju neva garantuotai gaus airišką pensiją. Teko žmonėms priminti, kad nepriklausomai nuo darbo stažo trukmės skirtingose Europos Sąjungos (ES) šalyse, jis yra sumuojamas. Įvertinus visose valstybėse įgytą stažą, nustatoma, ar žmogus turi teisę į pensiją. Jei taip, kiekviena valstybė paskiria pensijos dalį ir moka ją pagal nacionalinę teisę“, – aiškina E. Urbanovič.
Lietuvoje senatvės pensija skiriama, jei asmuo turi bent 15 m. minimalaus darbo stažo. Pašnekovė pateikia pavyzdį: jei asmuo 10 metų dirbo Lietuvoje ir 5 metus Airijoje – jis turės teisę į pensiją Lietuvoje. Tokiu atveju kiekviena šalis mokės už toje šalyje sukauptą stažą: už 10 m. pensiją mokės Lietuva, už 5 m. – Airija.
Grįžti skatina artimųjų ilgesys
Pernai „Renkuosi Lietuvą“ užsakymu „Spinter tyrimų“ įgyvendinta apklausa atskleidė, kad užsienyje gyvenančius lietuvius labiausiai grįžti į Lietuvą skatina čia likę šeimos nariai ir artimieji – net 76 proc. respondentų nurodė, kad gyvendami Lietuvoje jaustųsi geriau dėl čia turimo artimųjų rato.
„Poreikis turėti ir puoselėti ryšius su savo artimaisiais yra natūralus. Dėl šios priežasties užsienyje gyvenantys tautiečiai yra linkę burtis į bendruomenes, kuriose galėtų minėti tradicines šventes, ugdyti vaikų patriotiškumą ir nepamiršti lietuvių kalbos. Kad ryšį su Lietuva nutraukia tik vienetai emigrantų, galime spręsti vien iš pilnų oro uostų, kai lietuviai grįžta aplankyti giminių per didžiąsias metų šventes ar vasaros atostogas“, – komentuoja E. Urbanovič.
