Apie 20 tūkst. emigrantų ir jau grįžusių į Lietuvą piliečių bendruomenę vienijanti viešoji įstaiga (VŠĮ) „Eksemigrantai“ vasarį inicijavo apklausą, kuria prieš artėjantį „Brexit‘ą“ siekė pamatuoti vyraujančias nuotaikas. Iš apklausoje dalyvavusių 1560 asmenų net 32 proc. teigė, kad pagrindinis apsisprendimo grįžti faktorius yra tėvynės ilgesys. Dar 30 proc. tai lemia galimybė būti šalia artimųjų, o kas penktas (20 proc.) svarbiausia priežastimi įvardino vaikus.
„Pagrindinės priežastys, kodėl emigrantai grįžta gyventi į Lietuvą, iš esmės yra emocinės: tėvynės ilgesys, noras būti su artimaisiais. Tai neigia stiprėjantį stereotipą apie tai, kad viena pagrindinių grįžimo priežasčių – nerimas ir nesaugumas dėl „Brexit‘o“, – sako Eksemigrantų asociacijos prezidentas Dovydas Petrošius.
Lietuva – kur kas stabilesnė nei prieš dešimtmetį
Kad namų ilgesys gali būti labai stiprus bei paskatinti gyvenimą iš naujo kurti gimtinėje, tvirtina ir po keliolikos metų gyvenimo Jungtinėje Karalystėje į Lietuvą grįžęs klaipėdietis Mindaugas Sragauskas, pradėjęs dirbti SBA grupės įmonės „Germanika“ saugos darbe vadovu.
„Jungtinėje Karalystėje gyvenau 15 metų. Tiesą pasakius, visada puoselėjau mintį, kad grįšiu, man tai atrodė natūralu. Su šeima kartą tokį sprendimą jau buvome priėmę. Grįžome 2007 metais ir radome Lietuvą, pilną entuziazmo ir ambicijų. Gaila, bet pasitvirtino nuojauta, kad tos ambicijos nebuvo pamatuotos. Tad prasidėjus krizei vėl grįžome į Angliją”, – pasakoja jau pusmetį Lietuvoje gyvenimą kuriantis Mindaugas.
Pasak jo, dabartinį sprendimą padiktavo širdis, noras būti šalia artimųjų.
„Mano šeima Lietuvoje gyveno jau dvejus su puse metų, aš tuo metu gyvenau ir dirbau tarp Anglijos ir Lietuvos. Turėjau puikias darbo sąlygas, bet supratau, kad ilgiau taip gyventi nenoriu ir kad reikia klausyti širdies. Taigi, grįžau ir įsikūriau čia. Čia užtenka ir galimybių įsitvirtinti, dirbti, kurti, ir gyvenimo kokybė geresnė nei uždarbiaujant užsienyje“, – įsitikinęs Mindaugas.
Emocijos gali tiesiog iššauti
Psichologas Gediminas Navaitis pastebi, kad iš tiesų emociniai migracijos argumentai dažnu atveju yra nuvertinami, o grįžimui, kaip ir emigracijai – būdingos bangos, rašoma pranešime.
„Paprastai žmogus dar emigruodamas pasąmoningai nusprendžia, ar jis išvyksta ilgam laikui – jei taip, jis nujaučia, kad paliekami socialiniai ryšiai natūraliai sutrūkinės, o reti grįžimai nekompensuos tėvynės ilgesio. Todėl jis tarsi apsisprendžia – ryšiai su tėvyne nebebus svarbūs. Kitas atvejis kai vykstama konkrečiam, apibrėžtam laikui su aiškiu tikslu – užsidirbti, gauti išsilavinimą ir tuomet grįžti. Abi šios situacijos psichologiškai skirtingos, bet būtent ilgesniam laikui išvykstantiems gali stipriai pasireikšti noras tiesiog grįžti namo“, – sako G. Navaitis.
Jo teigimu, tai, kad emigracija vyksta bangomis – aiškiai juntamas faktas, kuris mūsų atveju dar ir aiškiai parodo, kad kai kuriose profesijose algomis jau galime konkuruoti su kitomis ES šalimis.
Atvykusių į Lietuvą – dukart daugiau nei pernai
Tai, kad grįžtančių pastaruoju metu daugėja, jaučia ir verslas. Įmonės sulaukia daugiau besidominčių darbo pozicijomis ne tik iš Didžiosios Britanijos, bet ir iš kitų šalių. Šalies įmonės – „Žemaitijos pienas“, SBA grupė – jau kurį laiką aktyviai kviečia išvykusius piliečius grįžti ir siūlo darbą. Bendrovės jau mato pirmuosius rezultatus.
„Pastebime, kad dažniausiai grįžtantys emigrantai mūsų įmonėse domisi aukštesnės kvalifikacijos reikalaujančiomis pozicijomis, taip pat labai svarbu pabrėžti, kad grįžta talentingi, kompetentingi, motyvuoti, naujų įgūdžių ir idėjų turintys žmonės“, – sako SBA personalo vadovas Edis Kasperavičius. Pasak jo, pastaraisiais metais grįžusių emigrantų pavyzdžių yra kiekvienoje grupės įmonėje.
Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, per pirmus du šių metų mėnesius į Lietuvą imigravo iš viso 6842 žmonės – tai 2 kartus daugiau nei pernai tuo pat metu. Tiesa, dalis jų yra į Lietuvą atvykstantys užsieniečiai. Tačiau, praėjusių metų duomenimis, grįžtančių į Lietuvą tautiečių daugėja ir jie sudaro daugiau nei pusę imigrantų.
