Tokių nenorinčių dirbti „už minimumą“ per daug kaltinti negalima – čia kalti neprotingi darbo įstatymai. Kartais bedarbis iš darbo biržos gauna didesnę pašalpą už dirbančiojo „minimumą“. Todėl pas mus būti bedarbiu naudingiau negu būti darbininku.

Lietuvoje yra kelios bedarbių kategorijos. Vieni tikri bedarbiai, dažniausiai vyresnio amžiaus žmones, gal būt turintys kelis arus daržo ar kelias vištas, arba nieko neturintys. Kita tikrų bedarbių kategorija neteko ar neranda darbo ne dėl to, kad nesugebėtų dirbti, bet dėl to, kad per daug žino, ar per daug mato apie darbdavių aferas, nesutinka dirbti vergiškom sąlygom ir pan.

Viena iš „netikrų“ bedarbių rūšių – neperrinkti kitai kadencijai seimo nariai. Jie per vieną ar net kelias kadencijas Seime prarado profesinę kvalifikaciją ir nusitaikė į valstybinę rentą (ne darbo pajamas, gaunamas iš kapitalo ir pan.). Tik neaišku kokį kapitalą „betarnaudami“ tautai jie sukūrė. Dar yra „bedarbių“ kategorija, kurie „išsijuosę“ dirba keliais frontais pas privatininkus, dažniausiai statybose ar žemės ūkyje. Pvz. vienas darbo biržos atsiųstas toks „bedarbis“ derėjosi su darbdaviu, ar negalėtų pradėti darbą po kelių savaičių, nes turi užbaigti kelis nebaigtus objektus. O darbo biržos dalija pašalpas į tai neatsižvelgdamos. Išaiškinti tokius „bedarbius“ gana paprasta. Vienas iš variantų - reikėtų pasiteirauti jų kaimynų. Lietuvoje žmones apie kitus žino kur kas daugiau negu patys apie save.

Antanas ANCIUS