Arnoldas sako, kad idėją dirbti užsienyje jam pametėjo tėvai. Tai jiems pasirodė, kad jaunas vaikinas Lietuvoje nieko doro negali pasiekti, o štai Šiaurės Airijos fermose jie įžvelgė perspektyvų. Norėjęs padirbėti kelis mėnesius ir grįžti į gimtinę, šiandien iš Žagarės miestelio kilęs 24-ių vaikinas skaičiuoja jau šeštus emigracijos metus. A. Simonavičius sako, kad ilgą laiką jautėsi tarsi robotas. Niekam nerūpėjo nei jo jausmai, nei mintys.
„Pamirškite žmogiškumą - niekam jūs ten nereikalingi. Jeigu norės - atleis, jeigu norės - duos daugiau darbo", - apie jokios kvalifikacijos nereikalaujančius darbus pasakoja jis. Arnoldas nesistebi, kad daug kas emigravęs į Angliją ar Airiją tampa pašalpų gavėjais ar net benamiais. Jo nuomone, to beveik neįmanoma išvengti, jeigu viskas, ko tikiesi būdamas ten - tai bet koks juodas darbas. „Man labai nemalonu pripažinti, tačiau ir man buvo laikas, kai gyvenau tik iš pašalpų", - kalbės vaikinas „Emigrantuose".
Arnoldas įsitikinęs, kad emigrantams daug sunkiau už tuos, kurie gyvena Lietuvoje tarp giminių ir artimųjų, nes užsienyje vien tik darbas ir vergovė pinigams, o štai namuose - prabanga patirti šilumą, gražius jausmus. Jaunas emigrantas vis dar bando ieškoti savęs ir vis eksperimentuoja... Arnoldas mokosi daryti tatuiruotes, o naujasis jo pašaukimas - laimės paieškos budizmo religijoje. Jaunas grybų ūkio darbininkas sako po ne vienerių savęs ieškojimo metų pagaliau supratęs, kas yra tikroji žmogaus laimė. Tačiau dvasingumas turi ir kitą pusę - vaikino pasirinkimui nepritaria artimieji ir bendradarbiai...
LRT inf.
