L24: Su Lietuvos švietimu Jūs esate susijusi jau daugelį metų, turite švietimo vadybos magistro laipsnį, mokytojų vertintojo kvalifikaciją, esate pradinių klasių mokytoja ekspertė, dirbote mokytoja, mokyklos-darželio direktore. Kaip Jūs vertinate sąlygas, kuriomis turi veikti Lietuvos lenkų mokyklos?
Danuta Narbut: Taip, su švietimu esu susijusi nuo 1989 m. Esu kilusi iš pedagogų šeimos – mama, krikštamotės, kiti giminaičiai yra pedagogai. XX-XXI a. sandūros laikotarpį vertinu kaip metą, kai Lietuvos Respublikos švietimo sistemoje įvykdyta daug reformų. Švietimo teisės aktai, tarp kitko susiję su mažumų, įskaitant lenkų, švietimu, nuolat keitėsi. Mano nuomone, dažni pokyčiai nebuvo kruopščiai išanalizuoti ir apgalvoti, tikrai nenuoseklūs. Buvo kalbama apie formą, o labai svarbus aspektas – turinys – likdavo tik fone. Taigi kilo sumaištis, sunkumai, nesusipratimai. Nepaisant to, Lietuvos lenkų švietimas išlaikė savo specifiką, individualumą, charakterį ir, žinoma, vertę.
Kalbant apie Lietuvos lenkų švietimo vaizdą iš tiesų atrodo, kad per pastaruosius kelerius metus žiniasklaida neigiamai vaizduoja lenkų švietimą. Tai bendra tendencija, o gal net politikos dalis – juk žiniasklaida yra vadinama „ketvirtąja valdžia“. Taip pat sakoma, kad pelningiau parduodama tai, kas yra negera. Kaip žinoma, viskas dabar orientuota į komerciją, visas pasaulis labai komercializuotas. Žiniasklaidos kampanija lenkų švietimo kokybės temayra neteisinga ir remiasi klaidinga informacija. Lietuvos lenkų švietimo kokybę ir pasiekimus įvairiuose kontekstuose aptarinėja įvairių sričių atstovai (kartais labai tolimų, nesuvokiančių švietimo ir, svarbiausia, nenusimanančių apie įstaigų ugdymo kokybės vertinimą).
Labai svarbus argumentas yra tas, kad šmeižimo kampanija kenkia ne tik lenkų mokykloms, bet neigiamai veikia ir visą šalies švietimo sistemą.
Taigi vieneto kokybės vertinimo principas yra tas, kadmonitoringas turi būti vykdomas keliomis pakopomis. Kokybės nustatymas neapsiriboja tik informacija apie egzaminų rezultatus. Turi būti atsižvelgta į konteksto informaciją: aplinkybes, į švietimą investuotus išteklius, demografijos procesus, aplinką, kurioje vyksta ugdymas, normas, vertybes, galimybes ir t. t. Kitaip tariant, svarbu remiantis patvirtintais nacionaliniais standartais ir programomis įvertinti savo pažangą, pasiekimus, pačios įstaigos laimėjimus.
Lietuvos lenkų švietimas turi daug pasiekimų: asmeniniai jaunimo pasiekimai; mokytojų kvalifikacija; dalyvavimas švietimo renginiuose; laimėjimai ir apdovanojimai regiono, nacionaliniu, tarptautiniu lygiu; autorinių švietimo programų inicijavimas ir įgyvendinimas; veiksmingų didaktinių-auklėjamųjų švietimo veiklų inicijavimas ir t. t. Galėčiau vardinti dar daug privalumų, tačiau svarbiausia yra tai, kad Lietuvos lenkų švietimas jau yra „praktinio veiksmo ugdymas“, o ne „atminties ugdymas“.
Svarbus dar vienas vaikų mokymo aspektas. Aš tyriau beveik 200 21-45 metų amžiaus Vilniaus krašto absolventų, baigusių lenkų, lietuvių, baltarusių, rusų mokyklas, likimus. Tendencijos yra panašios: tarp jų yra laimingų, nelaimingų, patenkintų savo profesija ir nepatenkintų. Likimo, laimės nelemia mokyklos mokomoji kalba. Be šių privalumų, kuriuos minėjau anksčiau, vienas dalykas mus tikrai skiria – užsienio kalbų skaičius. Tautinių mažumų mokyklų absolventai moka bent viena kalba daugiau.
L24: Tuo metu, kai LLRA buvo Vilniaus miesto valdančiojoje koalicijoje, kaip savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja 2013-2015 m. buvote atsakinga už sostinės švietimo ir kultūros sistemą. Pasakykite, ką pavyko padaryti, gal kokiems veiksmams užkirsti kelią, siekiant sustiprinti sostinės tautinių mažumų švietimą?
Danuta Narbut: Esu įsitikinusi, kad ši „problema“ neturi tautybės. Dirbau Lietuvos valstybės piliečių, visų vilniečių labui. Gerai suprantu, kad kiekvienas Lietuvos pilietis – žydas, lietuvis, lenkas ar kitos kilmės – turi lygias teises. Tai suprantu ir prisimenu priimdama sprendimus, spręsdama problemas, teikdama pasiūlymus, analizuodama.
Kaip jau sakiau, institucijų kokybei įtakos turi daug veiksnių. Svarbu bandyti pagerinti kiekvieną švietimo įstaigos funkcionavimo elementą. Vienas iš svarbesnių faktorių yra užtikrinti tinkamas sąlygas. Todėl 2013-2014 m. sankirtoje 96-iose Vilniaus švietimo įstaigose buvo atlikti rekonstrukcijos, modernizavimo darbai, mažesnis ar didesnis remontas. Buvo įgyvendinti šie investiciniai projektai: stogų, fasadų sienų šiltinimas, langų ir durų keitimas, švietimo, administracinių patalpų ir tualetų remontas. Išlaidos viršijo 10 mln. eurų. Finansavimo šaltiniai buvo įvairūs: miesto biudžetas, ES dotacijos, draugijos „Wspólnota Polska“ dotacijos. Be to, mokyklose, kuriose buvo steigiamos parengiamosios, vadinamosios „nulinės“ grupės, atsirado žaidimų aikštelės. Be to, buvo atliktas 17-os įstaigų techninis auditas ir pastatų ekspertizė, o tai ateityje leis tęsti gimnazijų, mokyklų, vaikų darželių pastatų renovacijos ir atnaujinimo darbus.
Daug padaryti pavyko sprendžiant vietų darželiuose trūkumo problemą. Mes atlikome išsamų inventorizavimo ir netinkamų pastatų bei patalpų naudojimo auditą. Dėl to atsirado keli projektai: lopšelis-darželis „Ąžuoliukas“, lopšelis-darželis „Gluosnis“, 6 papildomos grupės lopšelyje-darželyje „Aušrinė“. Be to, mes sukūrėme 2 903 papildomas vietas, o tai gali būti palyginta su 11 naujai pastatytų vaikų darželių. Be to, daugelis bendrojo lavinimo mokyklų ėmėsi steigti „nulines“ grupes, o savivaldybė parėmė jas finansiškai.
L24: Kaip Jūs vertinate taip ilgai besitęsiančią Lietuvos švietimo reformą, nulėmusią, be kita ko, kad nuo 2017 m. Lietuvoje neliks vidurinių mokyklų?
Danuta Narbut: Reformos pradžia datuojama 2005 m. Čia mes susiduriame su dviem nuomonėmis: vieni sako, kad viskas pavyko puikiai, gimnazistai turi mokytis specialiai tam pritaikytose įstaigose; kiti nesutinka ir sako, kad reforma nepavyko, likviduota daug mokyklų, mokytojai lieka be darbo, o vaikai turi pasirinkti, atsižvelgiant į jų gebėjimus ir poreikius. Dėl vieno dalyko visi sutinka – reforma trunka per ilgai. Ar yra esminių pastabų? Kas tinka dideliam miestui, nepasiteisina mažoje kaimo mokykloje.
Iš tikrųjų ne forma – gimnazija, progimnazija ar pagrindinė mokykla – yra svarbiausia. Labai svarbus yra geras ugdymo proceso organizavimas, o tai jau yra direktorių, mokyklų tarybų, tėvų rankose. Taigi reikėtų mokyklų bendruomenėms leisti kurti savo ateitį, pritaikytą realiems švietimo įstaigos bendruomenės poreikiams. Kaip pedagogė žinau, kad įvairiose šiuolaikinio pasaulio srityse visada išliks opus atviros, jautriai reaguojančios į gausius ugdymo sprendimus visuomenės kūrimo principas.
L24: Šiemet lenkų bendruomenė surengė ne vieną protesto akciją prieš Lietuvos lenkų švietimo naikinimą. Jūs taip pat dalyvavote piketuose. Kaip Jūs, viena vertus, vertinate valdžios institucijų reakciją į šią švietimo srities teisių reikalavimo formą, kita vertus – kovojančių lenkų nuotaikas, jų ryžtą?
Danuta Narbut: Dažniausiai po tėvų protestų akcijų girdime, kad „mažumų švietimui Lietuvoje ir taip sukurtos geriausios sąlygos, tai ko jie dar nori“. Ką reiškia toks pareiškimas, aš tikrai nesuprantu. Galiu tik sutikti su tuo, kad Lietuvos lenkų švietimas turi gerų mokytojų, puikų jaunimą, išmintingus tėvus. Tai tikras lobis.
Prisimenu Voltero posakį: „Aš nesutinku su tavimi, bet aš visada ginsiu tavo teises turėti savo nuomonę.“ Mes naudojamės teise turėti savo nuomonę. Rūpintis savo vaiku – tėvų teisė ir pareiga.
L24: Jūs ne tik asmuo, turintis įspūdingą darbo patirtį švietimo srityje, ne tik Vilniaus lenkų tėvų forumo pirmininkė, bet ir mama. Prašau pasakyti, kokį matote Lietuvos švietimo modelį iš motinos pozicijos?
Danuta Narbut: Atminkime, kad visų lygių švietimo įstatymai turi visapusiškai gerbti tėvų teisę auklėti savo vaikus.
2011 m. rengdama konferencijos medžiagą atlikau tyrimą dėl Lietuvos lenkų švietimo ateities. Tyrimas buvo kelių dalių. Tai buvo lenkų, lietuvių, rusų mokyklų abiturientų likimo tyrimai, išorės audito, tėvų apklausos „Ar mūsų mokykla yra gera?“ ir mokyklų monografijų analizė. Daug kartų kalbėjau su rajonų ir miesto mokyklų vadovais, mokytojais, tėvais, švietimo darbuotojais. Iš šių tyrimų yra daroma išvada, kad švietimas turėtų vykti gimtąja kalba, nors mokymo programa turėtų būti sudaryta taip, kad išugdytų tikrą Lietuvos pilietį, pabrėžiu – pilietį, nes piliečiai – ne tik lietuviai, bet ir lenkai, rusai bei kitų tautybių atstovai.
Dažnai miniu savo 9-erių metų sūnaus pavyzdį. Jei daugelio vaikų kambariuose matome plakatus su jų mėgstamais filmų ar pasakų herojais, tai mano sūnus, turintis visišką laisvę spręsti, kaip jis norėtų įrengti savo kambarį, pakabino savo patalpoje Lietuvos valstybės vėliavą, be to, paties padarytą. Ar tai nereiškia, kad mano šeimoje ugdomas lojalus Lietuvos pilietis? Lenkų mokykloje, kurią lanko mano vaikas, ugdymas vyksta taip pat šia kryptimi. Juk jis pats to neišrado. Aš pateikiu čia savo vaiko pavyzdį, bet esu įsitikinusi, kad tokių vaikų yra daug. Kiekviena lenkų mokykla ugdo tikrus Lietuvos piliečius, bet nereikia jai trukdyti, tik remti.
Žinoma, šeimoje mes aptariame, kaip lenkų mokyklos ieško teisingumo teismuose (mūsų pašnekovės sūnus lanko Vilniaus Joachimo Lelevelio lenkų vidurinę mokyklą, kuri, kaip jau ne kartą rašėme, kovoja dėl išlikimo – red. pastaba). Kartą sūnus be užuolankų manęs paklausė: „Mama, kodėl aš turiu eiti į kitą mokyklą?“ Aš negalėjau jam paaiškinti. Jei pasakyčiau, kad kiti vaikai neturi kur mokytis, tai būtų netiesa. Taip pat negaliu pasakyti, kad kažkam... reikia jo mokyklos pastato. Man susidaro įspūdis, kad viena mokykla nori pasiekti laimę kitos mokyklos sąskaita. Bet sena tiesa yra ta, kad ant kitų nelaimės negalima sukurti savos laimės. Nereikia stengtis jėga kitus daryti laimingus ir kurti komfortą kitų sąskaita.
Norėčiau papriekaištauti Lietuvos politikams: negalima visko suversti pilietybei. Kai mus pradės suvokti kaip Lietuvos piliečius, o ne tik kaip lenkus, jų nuomonės ir sprendimai pasikeis. Noriu pasakyti garsiai: skundžiatės dėl sovietmečio – kažkur jus teisūs, bet jūs darote tą patį – naikinate lenkų švietimą. Bijau tai pavadinti mėginimu asimiliuoti, bet viskas rodo, kad būtent to siekiama. Žinoma, istorija ir laikas tai įvertins, tačiau apie tai, ką darote, pagalvokite jau dabar, kol dar turite laiko. Blogiausia yra tai, kad tokiu būdu stengiamasi kaupti politinį kapitalą. Tai nepasitvirtins. Tai atsigręš prieš jus.
Nepaisant sunkumų, aš tikiu ateitimi, o ateitis man – stiprus tikėjimas švietimu, aukštas pedagogų statusas, žinių ištroškęs jaunimas, moderni infrastruktūra ir bazė, užtikrinanti kiekvieno mokyklos bendruomenės nario saugumą ir gerą absolventų pasirengimą gyventi visuomenėje ir šeimoje.
L24: Dėkojame už pokalbį.
„Projektas yra bendrai finansuojamas iš Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšų, skirtų už Lenkijos ribų gyvenantiems lenkams“
