Daugiausiai kritikos ir diskusijų sulaukė siūlymai mažinti išeitines kompensacijas ir trumpinti įspėjimo dėl atleidimo laikotarpį. Siūloma karpyti darbdavio mokamas išeitines kompensacijas, kurios pagal šiuo metu galiojančią tvarką nustatomos atsižvelgiant į darbuotojo stažą. Tačiau pagal naują siūlymą valstybė suteiktų papildomų garantijų. Maksimali bedarbio socialinė išmoka didėtų net 75 procentais, o ją gauti galėtų bedarbis turintis mažesnį darbo stažą – 12 mėnesių vietoje dabar galiojančių 18. Be to, jei darbuotojas būtų atleidžiamas darbdavio iniciatyva, 6 mėnesinių atlyginimų dydžio išeitinė kompensacija išliktų.
Trumpėjantis įspėjimo laikotarpis norint atleisti darbuotoją yra pagrindinis dirbančiųjų praradimas, tačiau jis yra santykinai nedidelis. Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo indekse pagal darbuotojų samdymo ir atleidimo reguliavimą Lietuva yra 125 vietoje pasaulyje. Nebūtinai reikia pasukti visiškai liberaliu anglosaksų keliu, kai darbuotojas gali būti atleistas jo net neįspėjus iš anksto, tačiau reikia pripažinti, kad 125 vieta pasaulyje turbūt nėra normalu. Užsienio investicijų lavinos lankstesnis darbo santykių reguliavimas gal ir nesukurtų, bet teigiama įtaka darbo vietų kūrimui tikrai būtų. Daugeliui turbūt nesunku įsivaizduoti save darbdavio vietoje – jei žinai, kad sumažėjus paklausai negalėsi lengvai atsisakyti dalies darbuotojų arba tai labai daug kainuos, tai prieš sukurdamas naują darbo vietą ilgai ir atsargiai galvosi.
Numatyta, kad kas metus darbdavio mokama socialinio draudimo įmoka mažės vienu procentiniu punktu. Tai sveikintina, nes tarptautinės institucijos ne kartą yra išsakiusios savo nuomonę, jog Lietuvoje darbo mokesčiai yra per dideli. Pagaliau siūlomi įstatymų projektai, spręsiantys šią problemą ir galintys paskatinti atlyginimų augimą.
Europos Komisijos vertinimu, Lietuvoje natūralus nedarbo lygis šiuo metu yra 10 proc. Tai reiškia, kad dešimtadalis sveikų ir darbingų gyventojų neranda savo vietos darbo rinkoje arba yra joje nereikalingi. Užimtumo įstatymo projekte numatytos naujos galimybės jaunimui ir bedarbiams – įdarbinimas pagal pameistrystės bei darbinio mokymo sutartis, aktyvus bedarbių profiliavimas, efektyvesnės bedarbių perkvalifikavimo programos. Be to, siūloma daugiau darbo sutarčių formų, nuotolinio darbo galimybė, darbo laiko apskaitos palengvinimas, trumpesnė ir aiškesnė darbo ginčų sprendimo sistema, streiko skelbimo palengvinimas.
Galiausiai, siūlomi pokyčiai apima ne tik darbo santykių lankstumą – numatomas senatvės pensijų indeksavimas. Didėjant užimtumui ir vidutiniam darbo užmokesčiui, automatiškai didės ir senatvės pensijos. Tai nebebus vien tik politikų sprendimas, neretai priklausantis nuo to, kada vyks artimiausi rinkimai, ir dažnai neatitinkantis valstybės finansinių galimybių.
Kyla natūralus klausimas, ar visiems šiems pokyčiams užteks valstybės finansinių išteklių? Lietuvos Vyriausybės skaičiavimais, siūlomi pokyčiai valstybei kainuotų apie 90 milijonų eurų per metus. Priėmus siūlomus įstatymų pokyčius, sumažėtų darbo sąnaudos ir reguliacinė našta, ir dėl to paspartėtų darbo vietų kūrimas. Tarkime, dėl to užimtumas Lietuvoje padidėtų 1,5 procento –būtų sukurta apie 20 tūkstančių naujų darbo vietų. Galbūt tai įvyktų ne per vienerius metus, bet tai gana reali prielaida – pernai be valdžios pagalbos buvo sukurta 26,3 tūkst. darbo vietų. Net jei visi šie darbuotojai gautų tik vidutinį darbo užmokestį, valstybės biudžeto ir Sodros pajamos padidėtų maždaug 90 milijonų eurų. Tai yra tiek, kiek dabar trūksta iki „finansinio pagrįstumo“. Svarbus aspektas ‒ būtų ir šalutinių biudžeto pajamas generuojančių efektų, nes dėl mažesnės mokestinės naštos bei tampresnio ryšio tarp socialinio draudimo įmokų ir išmokų mažėtų paskatos gauti neoficialias pajamas. Taigi ilgesniu laikotarpiu siūlomi pokyčiai netgi generuotų papildomas pajamas biudžete.
Žinoma, ne visi pokyčiai yra naudingi visiems. Būtina įvertinti, ar yra visuomenės grupių, kurioms gali blogėti galimybės sugrįžti į darbo rinką, pavyzdžiui, mažamečius vaikus auginančioms mamoms ir tėvams. Tačiau diskutuotinų ir abejotinų siūlymų yra gana mažai, o ši reforma yra realus instrumentas, galintis sukurti spartesnį Lietuvos ekonomikos vystymąsi ir gyventojų gerovės augimą. Šios gana retai pasitaikančios galimybės nereikėtų paleisti vėjais.
