Ilgėjanti gyvenimo trukmė yra džiugi tendencija, o besikeičianti visuomenės struktūra savaime nėra problema. Tačiau dėl tokio pokyčio su rimtomis problemomis susidurs valstybės, kurių socialinės apsaugos sistemos yra paremtos einamaisiais mokėjimais – dirbančiųjų socialinio draudimo įmokos yra skiriamos pensijoms finansuoti. Net ir be didelių skaičiavimų aišku, kad mažėjant dirbančiųjų skaičiui ir augant pensininkų gretoms, tokios sistemos vis sunkiau „sudurs galus".
Deja, pastangos reformuoti Lietuvos pensijų sistemą ir užtikrinti ateities pensininkų pajamas kol kas yra nepakankamos. Tiesa, didžioji dalis dabartinių dirbančiųjų senatvėje gaus pajamų ne tik iš Sodros, bet ir iš sukauptų lėšų pensijų fonduose. Tačiau tik maža dalelė jų socialinio draudimo įmokų yra atidedama ateities poreikiams, o likusi dalis yra skiriama dabartiniams poreikiams tenkinti.
Negana to, nuolat atsiranda politikų, siūlančių pamiršti ateities pensininkais, ir visas lėšas skirti dabartiniams poreikiams. Kartų supriešinimo ir „po manęs nors ir tvanas" strategijos yra ne tik neefektyvios, bet ir pavojingos. Tikėtina, kad ateities pensininkai bus skurdesni nei šiandienos pensininkai. Tačiau yra nemažai priemonių ir veiksmų, kuriais galima pasiruošti metui, kai Vokietijos kanclerio Otto von Bismarcko prieš 125 metus sukurta valstybinė pensijų sistema daugelyje išsivysčiusių pasaulio valstybių jau, gali būti, nebeveiks. Štai – penkių žingsnių „strategija".
Pirma, tikėtis, kad Lietuvoje valdžia iš esmės pagerins vaikų auginimo sąlygas – bus padidintos mokestinės lengvatos auginantiems vaikus, miestuose atsiras vaikų auginimą palengvinanti infrastruktūra, ir netrukus pamatysime gimstamumo šuolį. Po dvidešimtmečio ši, kol kas hipotetinė, „kūdikių bumo" karta įsilies į darbo rinką, mokės socialinio draudimo įmokas ir išlaikys ateities pensininkų kartas. Lietuva klestės.
Antra, tikėtis, kad Lietuvoje pasikeis imigracijos politika ir čia norės gyventi darbingi ir talentingi užsienio šalių piliečiai. Dar geriau, galima tikėtis, kad auganti savirealizacijos galimybių laisvė, didėjantis darbo užmokestis ir mažėjanti korupcija paskatins bent dalį iš 620 tūkst. Lietuvių, emigravusių į užsienį, grįžti į Lietuvą bei papildyti dirbančiųjų ir mokesčių mokėtojų gretas.
Trečia, dalį dabartinių pajamų savarankiškai kaupti senatvei, tikintis, kad jūsų pensijų fondo valdytojai arba jūs pats lėšas investuosite bent vidutiniškai ir senatvėje galėsite naudoti ne tik sukauptas lėšas, bet ir kapitalo prieaugį. Net jei investicijų grąža bus nuvilianti, ilguoju laikotarpiu ji greičiausiai bus didesnė nei infliacija, todėl jūsų santaupų perkamoji galia bus išsaugota.
Ketvirta, viltį bei lūkesčius dėl politikų pastangų ir gebėjimo išspręsti problemas atidėti į šoną ir užauginti bent tris vaikus, daug dėmesio skiriant jų išsilavinimui. Net jei (kai) einamaisiais mokėjimais grįstos pensijų sistemos pradės trupėti kaip pasenę sausainėliai, jūsų senatvė nebus skurdi – nei finansiškai, nei dvasiškai.
Penkta, pasirinkti profesiją ir darbą, kuris bent šiek tiek įdomus, malonus ar prasmingas, bei susitaikyti su mintimi, kad po poros dešimtmečių pensijinis amžius priartės prie 75 metų. Tuo pačiu metu gerbti savo kūną, nepiktnaudžiauti žalingomis medžiagomis ir reguliariai sportuoti. Tai leis jums net ir labai garbiame amžiuje išėjus į pensiją dar bent dvidešimt metų kokybiškai pailsėti.
Turbūt atkreipėte dėmesį, kad pasiūlymuose dažnai kartojasi žodis „tikėtis". Tačiau, kaip sakė buvęs Niujorko meras Rudy Giulliani, viltis nėra strategija. Gera naujiena yra tai, kad šie penki žingsniai nėra tarpusavyje nesuderinami – juos visus galima „žengti" vienu metu. Senėjimas, senatvė ir pensija neprivalo būti neigiamas nuosprendis.
