Antstolė Sonata Vaicekauskienė, iki trečiadienio tikėjusi, kad Neringa Venckienė įvykdys teismo sprendimą ir gera valia grąžins mergaitę mamai, sako, kad terminas baigėsi. Tuo metu Prezidentė Dalia Grybauskaitė mano, kad teisėja Venckienė vykdo teismo sprendimą. Teisingumo ministras Remigijus Šimašius, teisininkų draugija ir politologai pareiškė, kad teismo sprendimas nebuvo įvykdytas. Prieš pusmetį buvusioje kitoje situacijoje, kai buvo nevykdomas teismo sprendimas dėl dvikalbių užrašų gatvėse, Prezidentė žurnalistams sakė: „Prezidentė yra Konstitucijos garantas ir teismų sprendimų nediskutuoja ir nekvestionuoja. Visiems noriu priminti, kad teismų sprendimus reikia vykdyti“. Nemiros Pumprickaitės kalbinamas „Savaitės“ svečias – konstitucinės teisės specialistas, žurnalo „Teisės problemos“ vyriausiasis redaktorius, teisės mokslų daktaras Petras Ragauskas.
Ar tiesa, kad Lietuvoje Konstitucijos garantas yra Prezidentė?
Ne visai. Iš tikrųjų ši gražiai skambanti frazė yra paimta iš Prancūzijos konstitucinės praktikos. Ten Konstitucija tiesiogiai sako, kad Prancūzijos Respublikos Prezidentas yra Konstitucijos garantas. Lietuvoje mūsų Konstitucija mūsų valstybės vadovui tokių ypatingų galių nesuteikia. Jeigu žiūrėtume grynai funkcine prasme, tai tokiu garantu galbūt galėtų būti laikomas Konstitucinis Teismas. Arba jeigu žiūrėtume plačiau, tai tada kiekvienas subjektas, kuris gali kreiptis į KT, prašydamas apginti Konstituciją, irgi yra savotiškas garantas.
O teismo sprendimo dėl mergaitės grąžinimo komentavimas šiuo atveju nereiškia, kad teismų sprendimai jau pradėti ne vykdyti, o diskutuoti viešai?
Jeigu Jūs kalbate apie Prezidentės pareiškimą, tai čia net ne diskutavimo klausimas, o pasityčiojimo iš sąvokų klausimas. Jeigu kam nors atrodo, kad sprendimas yra vykdomas, tai aš nesuprantu tada, ką reiškia jo nevykdyti. Bet klausimas yra kitas: ar reikia veidmainiauti ir sakyti viena, kai iš tikrųjų galvoje turi ką kitą. O galvoje, matyt, yra tai, kad palaikomas žmogus, kuris šitaip elgiasi. Žmogus, kuris atstovauja valstybę, kuris formuoja visą teismų sistemą, nes nė vienas teisėjas, išskyrus dalį KT teisėjų, nėra paskiriamas į pareigas be Prezidento valios, negalėtų demonstruoti tokio požiūrio į teismus ir griauti teismų sprendimų autoriteto.
O kiek gali būti atsižvelgiama į vaiko nuomonę, nes šiuo atveju ir Venckienė, ir Prezidentė pasakė, kad vaikas nenori ir tiesiog yra negrąžinamas?
O jeigu kažkurio iš mūsų vaikas nueitų pas gerą kaimyną, kuris duoda saldainių, ir pareikštų, kad jis ten nakvos? Tuomet ateini su policija ar su antstoliu to vaiko pasiimti, o kaimynas sako, žinai, vaikas nenori pas tave eiti, jis nakvos pas mane. Čia situacija, žinoma, sutirštinta. Ten visgi yra giminių ryšys, kaip suprantu, netgi yra išlikę iki šiol nepanaikinti administratoriaus sprendimu paskirti globos įgaliojimai. Bet vis dėlto esmė praktiškai yra tokia pati. Kažkam yra teisėtai pavesta vaiko globa, yra tėvas arba motina, šiuo atveju yra teismo sprendimas ir nurodymas, per kokį laiką reikia atiduoti vaiką. Formaliuoju požiūriu vaiko nuomonė nėra svarbi. Kita vertus, mes galime pažiūrėti, kaip atrodytų vaiko norai, jeigu mes juos vertintume ėjimo į mokyklą klausimu. Ar daug vaikų, ypač tų, kurie jau ne pirmoje klasėje, kurie nori eiti į mokyklą? Jie staiga pasako: žinote, aš nenoriu eiti į mokyklą ir prieš mane negalima naudoti jokios prievartos, jūs negalite manęs nuvežti, jūs negalite reikalauti, kad aš eičiau į mokyklą. Na, tai būtų panašu į kažkokį nesusipratimą.
Tai kaip Jūs Prezidentės tą pasakymą vertintumėte šiandien?
Aš jį vertinčiau kaip neatitinkantį tikrovės, viena vertus. Kita vertus, kaip realiai darantį spaudimą prokuratūrai. Aš nežinau, ar tikslas buvo toks. Nesvarbu, kaip jau ten paskui paaiškėtų, ar yra tas būtinasis reikalingumas, ar jo nėra, ar buvo realus pagrindas nevykdyti to sprendimo, ar nebuvo, bet šiuo metu sprendimas yra nevykdomas. Mano manymu, už sprendimo nevykdymą prokuratūra turėtų pradėti ikiteisminį tyrimą, t.y. kreiptis į Seimą, kad būtų apribotos specialios teisėjos teisės, nes teisėjo šiaip baudžiamojon atsakomybėn nepatrauksi, ir turėtų būti pradėtas procesas. Bet kai prokuroras, kuris yra priklausomas nuo valstybės vadovo valios, išgirsta tokią žinią, matyt, kad jam fantazijos pradėti tokį procesą nebelieka.
Aš noriu Jūsų paklausti apie teismo sprendimų vykdymo efektyvumą Lietuvoje. Ar Lietuvoje neprasidėjo procesai, kurie lyg ir meta teisinio nihilizmo šešėlį ir siunčia visuomenei neigiamą signalą?
Aš tai pavadinčiau net ne neigiamu signalu, o labai pavojingu dalyku. Iš tikrųjų, kai žmonės mato (o pagrindas dabar yra, nes atvejai iš tikrųjų labai ryškūs ir labai plačiai nušviesti žiniasklaidoje), kad kažkas nevykdo teismo sprendimo ir jis dėl to nesulaukia jokių pasekmių, pradeda svarstyti maždaug taip: kodėl aš negalėčiau šitaip elgtis? Kodėl man reikia daryti tai, ką teismas nurodė, nors man tai labai nepatinka, skaudu, tai brangiai kainuoja ir taip toliau?
Iš tikrųjų, aš manau, kad tokios mintys gali kilti daugeliui. Ir gali būti, kad mes pamatysime ir jų realizavimą. Valstybė turėtų dėti visas pastangas, kad išspręstų šitą problemą. Valstybė be teisės – neįsivaizduojamas dalykas. O teisės esminis požymis yra tas, kad jos įgyvendinimą valstybė garantuoja savo prievarta. Tai jeigu valstybė ne tiek nepajėgi to padaryti, bet, atrodo, net nededa pastangų, kad tai padarytų, klausimas – kiek tai valstybė?
Ar neatėjo metas užuot viešai įrodinėjus, kas čia yra svarbiausias šitoje valstybėje, kam priklauso paskutinis žodis, aukščiausiems šalies politikams susėsti su teisėsaugos atstovais už uždarų durų ir pasikalbėti apie valstybės ir teisingumo santykį ir to teisingumo vykdymą mūsų šalyje?
Aš galvoju, kad net ne šiaip susėsti ir pasikalbėti. Ką tas pasikalbėjimas duotų? Jeigu, tarkime, šioje situacijoje Prezidentė ir kiti politikai galvoja, kad vyksta ne taip, kaip turėtų vykti, tai reikėtų elgtis taip, kaip elgiamasi civilizuotose valstybėse. Reiktų pateikti įstatymų pataisas, kad kitose analogiškose bylose teismai galėtų ir turėtų priimti teisingus sprendimus.
Ką daryti toliau?
Reikėtų tada siūlyti priemones, jeigu mano, kad tai, kas dabar atsitiko, yra negerai ir kad teismų sprendimai yra netinkami ir dėl to jie turėtų būti nevykdomi. Reikėtų ne sakyti, kad juoda yra balta, kad sprendimas yra vykdomas, o dėti kažkokias pastangas, kad, politiko manymu, negeras sprendimas nepasikartotų ateityje ir kad tai taptų taisykle, kuriai pritaria parlamentas pagal demokratijos procedūras. Ir Prezidentas paskui pasirašo tokį įstatymą.
Nemira Pumprickaitė
LTV „Savaitė“
