Ar Lietuvoje egzistuoja piliečio atsakomybė už teismo sprendimų nevykdymą?
Žinoma, egzistuoja. Sprendimas, kai jis įsiteisėja, įgyja įstatymo galią ir šalys privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta sprendime. Kokia atsakomybė? Ji nustatyta Civilinio proceso kodekse. Tai yra baudos už sprendimų nevykdymą.
Ar tos baudos didelės?
Apie 1000 litų.
Jeigu tas žmogus, kuris nevykdo teismo sprendimų, yra teisėjas, ar jam yra kokios nors atskiros nuobaudos? Ar gal jau turime kalbėti ne tik apie nevykdymą, bet ir apie elgesį?
Teisėjas, žinoma, toks pats žmogus, bet jo padėtis yra dualistinė. Viena, sprendimą jis turi vykdyti, kaip proceso šalis. Kita, savo elgesiu, savo teisine laikysena jis yra specialus subjektas. Savo laikysena jis turi rodyti visiems, kaip reikia gerbti teisę. Tai dėl to aš norėčiau pabrėžti, mano požiūriu, labai svarbią aplinkybę, kad tais atvejais, kai vykdymo veiksmai prasideda prieš teisėją, t.y. teisėjas yra skolininkas, pirma, ką turi suvokti kiekvienas, tai, kad visa gyvensena, ne tik elgesiu darbe, bet ir buityje ir kitose visose srityse, jis turi rodyti begalinę pagarbą įstatymui. Aš manyčiau, kad nevykdymas įsiteisėjusio teismo sprendimo prasilenkia su tokiomis nuostatomis.
O kaip vertinti teisėją, kuri viešai pradeda organizuoti, kviesti žmones eiti prie jos namų ginti mergaitės? Tas pats prasilenkimas, tiesa?
Na, aš ta tema jau kalbėjau, galėčiau dar griežčiau pasakyti šitoje situacijoje. Vis dėlto, tokioje aplinkoje, kuri susikūrė, esant tokioms įtampoms, aš manyčiau, kad Venckienei būtų geriausias kelias pasitraukti. Kad niekam nekiltų abejonių dėl išskirtinės teisėjo apsaugos, kad nekiltų abejonių dėl jo nevisiškai tinkamos pozicijos šitoje situacijoje, kai jis atsiduria dualistinėje padėtyje: viena vertus, kaip teisėjas, kuris turi vykdyti sprendimus ir rodyti pavyzdį, kaip laikytis teisės, iš kitos pusės, turėdamas tam tikrų savo įsitikinimų. Aš nenoriu jų niekaip vertinti, nes tai yra žmogaus, proceso šalies teisė... Geriausias kelias, mano požiūriu, būtų tiesiog pasitraukti iš teisėjų korpuso savo pareiškimu. Aš neabejoju, kad ji ir pati jaučia tam tikrą diskomfortą. Gal neparodo savo elgesiu, bet tikrai jaučia diskomfortą, kad yra įtampa dirbant tiesioginį teisėjo darbą, t.y. nagrinėjant bylas.
Pakalbėkime apie politikus. Jie kreipėsi į Prezidentę dėl teisėjo veiksmų, ir Prezidentė šitą laišką peradresavo Teisėjų tarybai. Prašom pasakyti, Jūs jau turbūt parengėte atsakymą?
Taip, jau pasirašiau. Teismų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą tikrina aukštesnės instancijos teismai. Teismai veikia instancinės patikros būdu, ir joks kitas būdas negalimas, nes tai draudžia Konstitucija ir įstatymai.
Kaip jūs vertinate Ministro Pirmininko kanclerio pareiškimą, kad po to, kai Aukščiausiasis Teismas nusprendė, jog Preilos boteliai turi būti nugriauti, bus ieškoma būdų, kad vis dėlto jie išliktų. O dar neaiškiau pasakė Teisingumo ministras, pareiškęs, kad teismų sprendimus reikia vykdyti, bet statiniai turi būti įteisinti.
Šioje situacijoje labai svarbu rasti mechanizmą, jeigu jau nenori nugriauti, kaip pašalinti pažeidimus. Ir tada, žinoma, galimas susitarimas. Šita situacija, kuri yra dabar, įteisinta būti negali. Paliekant pažeidimus, neįmanoma įteisinti botelių. Reiškia, reikia daryti taip, kad neliktų pažeidimų. Kaip tai padaryti, tai yra procese dalyvavusių šalių reikalas. Tai ne teismo reikalas, mes savo poziciją pasakėme dėl tos situacijos, kuri buvo konstatuota. Pažeidimai buvo padaryti. Tai dabar belieka tiktai laukti, ką gi pasakys tie, kurie bando priimti sprendimus įteisinti boteliams, nes vis tiek galutinis žodis priklausys teismui, kuris turėtų tvirtinti taikos sutartį, jeigu tokia bus. O, visi mes puikiai žinome, kad taikos sutartis, prieštaraujanti viešajam interesui, negali būti patvirtinta. Tai štai – paskutinis žodis vėlgi priklausys teismui.
Kitaip sakant, jeigu aš Jus teisingai supratau, Jūs neatmetate, kad boteliai bus įteisinti ir nebus nugriauti?
Neatmetu. Na, bet nesėkime jokios panikos, ir nieko čia tokio neįvyko. Tiesiog nesusipratimų virtinė, jeigu mes kalbame apie tam tikrus politikų bandymus parodyti save. Tiesiog palikime šitas temas, pamirškime jas.
Kitaip sakant, dėl teisėsaugos vietos ir jos santykių su pačia valstybe šiandien Lietuvoje Jūs esate visiškai ramus?
Visiškai ramus. Yra padėti pamatiniai pagrindai. Konstitucinis Teismas yra labai daug šioje vietoje pasakęs svarbių dalykų, kurie suteikia mums tvirtą stuburą. Ir bent jau teismų sistema turi tuos teisinius pamatus, į kuriuos labai tvirtai gali atsiremti. Ir aš, tiesą pasakius, netikiu, kad galėtų įvykti taip, kaip visai neseniai įvyko Vengrijoje, kur partinių interesų dominantė prieš teismų sistemą akivaizdi.
Nemira Pumprickaitė
LTV „Savaitė“
www.lvcom.lt
