– Turmantas – tai daugiakalbė gyvenvietė. Joje kalbama rusų, lenkų, lietuvių, baltarusių kalbomis, – pasakoja mokytoja Ana Lotočka. – Šeimose dažniausiai kalbama lietuviškai ir net jei šeima yra lenkų, dažniausiai dominuoja rusų kalba. Vaikai mokosi lietuviškose mokyklose, todėl sekmadieninė mokyklėlė „Uśmiech“ (liet. Šypsena) yra vienintelė vieta, kur galima pakalbėti lenkiškai. Be to, mokyklėlė vykdo konsolidacijos funkciją, nes vaikai laisvalaikiu neturi kuo užsiimti, – sako pedagogė.
Tad jie ateina į mokyklėlę, mokosi lenkų kalbos, lenkų kultūros ir turi kur praleisti laiką, atsigerti arbatos, suvalgyti sumuštinį. Ne paslaptis, kad jauni žmonės paprastai rūko ir vartoja pigų vyną, kai daugiau neturi ką veikti. Mokyklėlėje vaikai mokosi skaityti ir rašyti lenkiškai, taip pat jie eina į netoliese esančią Šventosios Jėzaus Širdies bažnyčią, kurioje lenkiškai skaito Šventąjį Raštą.
Ne tik lenkų k
alba
Ana Lotočka ne tik moko vaikus lenkų kalbos, bet vietos Kultūros rūmuose dirba meno vadove – vadovauja dainų ir šokių ansambliui, moko įvairių pramogų, žaidimų. Vaikai pasirodo šventėse – ne tik vietinėse, bet ir išvažiuoja į kaimyninius Zarasus, Visaginą, Švenčionis, Pabradę, Ignaliną.
– Lietuvos lenkų sąjungos finansinės pagalbos dėka mes turime visas reikalingas priemones mokytis lenkų kalbos: vadovėlius, pratybų sąsiuvinius, taip pat prieigą prie interneto, – pasakoja mokytoja. Lietuvos lenkų sąjunga taip pat išlaiko būstinę – moka už šildymą, elektrą. Ji tiekia skyriui žvakių, kurias lapkričio 1-ąją tradiciškai degina ant kapų netolimose Bagdoniškių lenkų kapinėse.
– Vis dėlto lenkų kalbos mokoma kaip užsienio kalbos, nes kiekvieną dieną vaikai lenkiškai beveik nekalba. Džiaugiuosi, kai vaikas taisyklingai lenkiškai pasako: „ačiū“, „prašau“, – išsipasakoja Ana Lotočka. – Mokyklėlei labai trūksta kalbos praktikos. Vaikai ateina į pamokas tik sekmadieniais. Už mokyklėlės sienų jie nebendrauja lenkų kalba. O tai juk yra lašas jūroje! Daugiau galimybių atvėrė kelionės į Lenkiją. Mes buvome Torunėje ir Zakopanėje. Vaikams tai buvo didžiulė patirtis, suteikusi galimybę naudoti lenkų kalbą praktikoje. Visa tai Lietuvos lenkų sąjungos (LLS) ir jos pirmininko Michalo Mackievičo dėka. Deja, šiais metais nepavyko suorganizuoti išvykos, – sako sekmadieninės lenkų kalbos mokyklėlės „Šypsena“ pedagogė.
Vaikai praranda motyvaciją mokytis, nes kelionės buvo savotiškas atlygis už kruopštų dalyvavimą sekmadieninės mokyklėlės užsiėmimuose, juo labiau, kad į mokyklėlę ateina net lietuviai.
Lenkų kalbos pamokoje, kurioje dalyvavo portalo L24 žurnalistai, kaip tik buvo ir lietuvė. Septyniolikmetė Indrė lenkų kalbos pas Aną Lotočką mokosi jau visus penkerius metus!
Tik susižavėjimo, padėkos ir pagarbos nusipelno toks asmuo kaip sekmadieninės lenkų kalbos mokyklėlės mokytoja Ana Lotočka, atsižvelgiant į tai, kad ji dirba... nemokamai. Negaudama atlyginimo, Ji atiduoda savo laisvalaikį, žinias, jėgas ir energiją, nes to geidžia jos širdis.
Ji vadovauja mokyklėlei ir veda „išvažiojamąsias“ pamokas. Dažniausiai tai yra istoriniai-patriotiniai užsiėmimai, kaip ir paskutinysis, spalio 31 d. vykęs Bagdoniškių lenkų kapinėse. Kaip ir kiekvienais metais, Ana Lotočka, Lietuvos Lenkų sąjungos Zarasų rajono skyrius pirmininkė Teresa Narkevičienė ir mokyklėlės mokiniai lanko šias jau uždarytas kapines, valo jas, tvarko ir uždega žvakes ant pamirštų kapų.
Michal Mackievič: remiame ir padedame
– Turmanto lenkų sekmadieninė mokyklėlė veikia nuo 2002 metų. Ją įsteigė, taip pat daugeliu kitų lenkų akcentų pasirūpino nusipelniusi lenkų patriotė, tuometinė LLS Zarasų skyriaus pirmininkė ponia Veronika Bogdanovič, – sako Lietuvos lenkų sąjungos pirmininkas Michal Mackevič.
Pirmoji lenkų sekmadieninės mokyklėlės mokytoja buvo ponia Janina Goršanova. Pagal savo gebėjimus, kaip teigia Michal Mackevič, LLS stengiasi mokyklėlei padėti, nes ten, kaip ir kituose Lietuvos užkampiuose, tokį darbą mokytojai dirba visuomeniniais pagrindais, tik savo entuziazmo ir noro padaryti kažką dėl lenkiškumo dėka. Pastaruoju metu problemų kyla tik dėl kelionių, nes finansavimas iš Lenkijos buvo gerokai sumažintas. Bet geriausieji, kurie nepraleidžia užsiėmimų ir daro pažangą moksle, tikrai bus apdovanoti kelionėmis, – patikino LLS pirmininkas.
Michal Mackevič neabejoja tokių mokyklų reikalingumu. Jaunimas juose mokosi lenkų kultūros, organizuoja įvairius kultūros renginius. Aktyvūs jauni žmonės yra pagrindinė tenykščio rajono LLS skyriaus ašis.
– Mes palaikome jų veiklą ir padedame, – patikino Michal Mackevič.
Edvard Trusevič: Tokios institucijos turi prasmės ir perspektyvą
LLS pirmininko pavaduotojas Edvard Trusevič portalui L24 sakė, kad daugiau nei dešimt metų mūsų šalyje veikia lenkų sekmadieninės mokyklėlės. Jų skaičius kiekvienais metais yra panašus, o geografija driekiasi per nuo Vilniaus rajono nutolusius kaimus, kur nėra galimybės bendrojo lavinimo mokyklose mokytis lenkų kalba. Iš daugiau kaip dešimties metų jų egzistavimo laikotarpio perspektyvos galima teigti, kad jos gerai išlaikė egzaminą, jų veikla tapo natūrali lenkų kalbos, kultūros ir kitų lenkiškumo veiksnių pažinimo forma.
Pasak E. Trusevičo, sekmadieninių mokyklėlių veikla tiek Turmante, Visagine, tiek tolimojoje Klaipėdoje ar Kaune yra panaši. Ją lanko jauni žmonės, kurie jaučia natūralų ryšį su lenkiškumu. Kartais taip pat viliojantis veiksnys yra kelionių į Lenkiją galimybė.
– Šios institucijos veikia globojamos Lietuvos lenkų sąjungos. Mes taip pat stengiamės joms padėti, suteikti didaktinės medžiagos. Suprantame, kad šių mokyklų lygis yra skirtingas, bet turėtume padėkoti mokytojams, kurie dirba visuomeniškai, siekdami pasidalinti savo žiniomis su jaunimu, – sakė E. Trusevič.
Zarasų LLS skyrius
Turmante įsikūręs Lietuvos Lenkų sąjungos Zarasų rajono skyrius (106 nariai), vadovaujamas Teresos Narkevičienės. Šių metų pavasarį šiame poste ji pakeitė ilgametę pirmininkę Veroniką Bogdanovič. Teresa Narkevičienė – aktyvus ir charizmatiškas asmuo, gerbiamas vietos bendruomenėje. Ji sugebėjo rasti bendrą kalbą net su vietos seniūne ir „iškovoti“, kad metų metus buvusios apleistos Bagdoniškių lenkų kapinės būtų sutvarkytos: išrauti krūmai, nuvalytas plotas ir kt. Tačiau svarbiausia naujosios pirmininkės užduotis – lenkų kultūros festivalių „Laikykimės kartu“ tęsimas, kadangi per kultūrą sėkmingiausiai galima sustiprinti kiekvienos tautos patriotinę dvasią. Tokių žmonių kaip Ana Lotočka ir Teresa Narkevičienė dėka kultūrinis lenkų iš Lietuvos pakraščių gyvenimas nemiršta, o atvirkščiai – įgauna spalvų.
Turmantas – šiauriausiame Lietuvos taške esantis lenkų įsitvirtinimas. Būtent Turmanto seniūnijos pakraštyje susieina trijų valstybių: Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos sienos. Turmante gyvena apie 1000 žmonių. Tai yra lenkai, rusai, lietuviai, latviai, baltarusiai.
Tarpukariu, 1919-1939 metais, ši gyvenvietė buvo Antrosios Žečpospolitos ribose. Čia, Lenkijos-Latvijos pasienyje, buvo geležinkelio stotis, lenkų mokykla, teismas, seniūnijos būstinė, turgus ir sinagoga. 1927 m. pradėta statyti mūrinė koplytėlė, 1933 m. – bažnyčia. Po karo dauguma lenkų prievarta buvo iškeldinti.
1958 m. gyvenvietė gavo miesto tipo gyvenvietės, 1999 metais – miestelio statusą.
Sovietmečiu miestelyje įsikurdavo geležinkelio darbuotojai, branduolinės energetikos specialistai iš visos Sovietų Sąjungos, todėl neoficiali kalba, kuria kalbama Turmante, yra rusų kalba. Tačiau čia taip pat yra lenkų. Be Turmanto, lenkų galima rasti ir netolimuose kaimuose: Kimbartiškėse, Smalvoje, Tilžėje.
http://l24.lt/lt/svietimas/item/98528-turmantas-lenkai-paribio-paribyje#sigProGalleria1ec5f26a05
„Projektas yra bendrai finansuojamas iš Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšų, skirtų už Lenkijos ribų gyvenantiems lenkams“
