Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos, Švietimo pagalbos, fizinio ir sveikatos ugdymo katedros dėstytojų, logopedžių dr. Simonos Daniutės ir doc. dr. Daivos Kairienės, kalbos raidos sutrikimas įprastai pasireiškia ikimokykliniame amžiuje, tačiau gali išlikti visą likusį gyvenimą. Specialistės pranešime spaudai pateikia praktines rekomendacijas, kaip galima padėti šį sutrikimą turintiems vaikams sėkmingai įsitraukti į ugdymosi procesą.
Lietuvoje kalbos raidos sutrikimas įprastai įvardijamas kaip kalbos neišsivystymas. Jis apibrėžiamas visos kalbos komponentų mokymosi sunkumais, esant nesutrikusiai klausai, regai ir intelekto raidai.
Pasak VDU specialisčių, kalbos raidos sutrikimas įprastai pasireiškia ikimokykliniame amžiuje, tačiau tai yra ilgalaikis sutrikimas, kurio požymiai gali išlikti ir suaugus. Asmenims, turintiems kalbos raidos sutrikimą, sunku žodžiu reikšti mintis, suprasti ir vartoti sakytinę kalbą. Tai gali turėti įtakos jų socialinei ir emocinei gerovei, taip pat akademinei sėkmei mokykloje ir profesinėje veikloje suaugus.
Kalbos raidos sutrikimo požymiai įvairiais žmogaus amžiaus tarpsniais
„Ankstyvajame amžiuje, t.y. nuo gimimo iki 2 metų, vertėtų atkreipti dėmesį į galimus ankstyvuosius sutrikimo raiškos požymius, tokius kaip ribotas poreikis bendrauti, sunkumai suprasti artimiausios aplinkos daiktų pavadinimus, menka tariamų garsų įvairovė, nepakankami judesių mėgdžiojimo gebėjimai, vėluojantis pirmųjų žodžių tarimas ir lėtesnė motorikos – sėdėjimo, ropojimo ir vaikščiojimo raida. Kalbos raidos sutrikimas įprastai nustatomas apie 5-uosius vaiko gyvenimo metus, todėl ikimokykliniame amžiuje šio sutrikimo požymiai yra ryškiausi.
Ikimokyklinio amžiaus vaikams (2-6 m.), turintiems kalbos raidos sutrikimą, būdingi kalbos supratimo sunkumai: nepakankami atidaus klausymosi ir dėmesio įgūdžiai, vaikams sunku suprasti žodines instrukcijas, todėl jie stengiasi suprasti žodinę kalbą, remdamiesi kalbančiojo gestais ar mimika, jiems būdingas kalbėjimas atsakant į klausimą jo pakartojimu. Taip pat stebimi kalbos išraiškos ypatumai: vaikams reiškiant mintis sunku parinkti tinkamą žodį, jiems sunku sudaryti sakinius, formuluoti mintis, reikšti idėjas ir pasakoti, taip pat jų kalboje gausu gramatinių klaidų, kalbėjimas gali būti neaiškus, sunkiau suprantamas aplinkiniams“, - sako VDU Švietimo akademijos, Švietimo pagalbos, fizinio ir sveikatos ugdymo katedros dėstytoja, logopedė doc. dr. D. Kairienė.
Pasak jos, šį sutrikimą turinčių vaikų simboliniai žaidimai dažnai neišplėtoti dėl vaizduotės trūkumų. Žemesnio lygmens kalbiniai gebėjimai lemia sėkmingo ugdymo(si) bei socialinių santykių palaikymo trukdžius: sudėtinga pradėti ir palaikyti pokalbį, bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais.
Turi ribotą žodyną, sunkiai formuluoja mintis
Mokykliniame amžiuje vaikai geba vartoti kalbą, ji iš esmės išplėtota, tačiau kalbos raidos sutrikimo požymiai pasireiškia jau kitu lygmeniu.
VDU dėstytoja, logopedė dr. S. Daniutė teigia, kad šie vaikai vis dar turi ribotą žodyną, sunkiai formuluoja mintis, pasakoja, jiems būdingas daugiažodžiavimas, gausiai vartojami įterpiniai, šiems vaikams sunku dalyvauti diskusijose. Kalbos supratimo trūkumai pasireiškia suprantant ir įsimenant naujas sudėtingas sąvokas, literatūrinę kalbą, humorą, perkeltines reikšmes ir dviprasmybes.
„Dėl sudėtingėjančio, abstraktesnio kalbos turinio bei sakytinės ir rašomosios informacijos supratimo sunkumų vaikams kyla akademinių dalykų – skaitymo, rašymo, matematikos, užsienio kalbų mokymosi sunkumų. Vaikams būdingas žemas raštingumo lygmuo. Moksliniuose šaltiniuose nurodoma, jog asmenys, turintys kalbos neišsivystymą, 6 kartus dažniau patiria reikšmingų skaitymo ir rašymo mokymosi sunkumų bei 4 kartus dažniau matematikos mokymosi sunkumų. Taip pat net 12 kartų dažniau susiduria su visais šiais sunkumais kartu“, - akcentuoja dr. S. Daniutė.
Suaugę asmenys, turintys kalbos raidos sutrikimą, gali sėkmingai save realizuoti įvairioje veikloje, tačiau, nepaisant to, gali susidurti su sunkumais dalyvaujant tiek socialiniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje. Šiems asmenims studijuojant kalbines disciplinas prireikia didesnių pastangų, kyla sunkumų suprantant sudėtingus paaiškinimus, kompleksinę informaciją, dalyvaujant diskusijose, aiškiai perteikiant mintį sakiniais, pasakojant. Profesinėje veikloje gali būti sunkiau analizuoti ir interpretuoti įvairias situacijas, tinkamai vykdyti profesines pareigas, taikyti informacines technologijas komunikacijos tikslais.
Kaip pagelbėti?
Kalbos raidos sutrikimą turintys vaikai ir paaugliai sėkmingai mokosi bendrojo ugdymo mokyklose, tačiau jiems būtina užtikrinti tinkamą pagalbą ir paramą. Anot pašnekovių, įprastai mūsų šalyje šios grupės vaikams ikimokykliniame ir priešmokykliniame amžiuje teikiama logopedo pagalba. Jeigu pradėjus lankyti mokyklą vaikui greta kalbos mokymosi sunkumų nustatomi specifiniai mokymosi (skaitymo, rašymo, matematikos) sutrikimai, būtina ir specialiojo pedagogo pagalba.
Dėstytojos, logopedės dr. D. Kairienės teigimu, siekiant sėkmingos vaikų, turinčių kalbos raidos sutrikimų, įtraukties ugdymo įstaigose, turėtų būti teikiama ne tik individuali ir grupinė pagalba specialisto kabinete, bet ir užtikrinama pagalba klasėje ar grupėje. Jiems gali prireikti tiek logopedinės pagalbos, tiek ugdymo proceso dalyvių – vaiko, šeimos narių, pedagogų, specialistų ir bendraklasių – bendradarbiavimo ir atsakomybių pasidalijimo.
Kitaip tariant, ne ką mažiau svarbus vaidmuo šių vaikų ir paauglių ugdyme tenka ir pedagogams, t. y. ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo, pradinių klasių, dalykų mokytojams. Pedagogams, ugdantiems kalbos raidos sutrikimų turinčius asmenis, kasdienėje veikloje tikslinga taikyti kompensacines (pastoliavimo) strategijas, padedančias „apeiti“ kalbos mokymosi kliūtis.
„Kaip tai padaryti? Visų pirma, sumažinkime ar apribokime foninį triukšmą, pavyzdžiui, uždarykime duris ir langus, skatinkime vienu metu klasėje ar grupėje kalbėti tik vienam asmeniui. Siekiant, jog vaikui būtų lengviau sukaupti ir išlaikyti klausos dėmesį bei apdoroti kalbą, parinkime jam tinkamą sėdėjimo vietą klasėje ar grupėje, t. y. arčiau mokytojo, atokiau nuo triukšmingos aplinkos, kartu su jį palaikančiu bendraamžiu, su kuriuo, esant poreikiui, galėtų kartu atlikti užduotį, paprašyti pagalbos, paklausti“, - pataria logopedė D. Kairienė.
Ji taip pat pataria taikyti vizualų tvarkaraštį, dienos ar pamokos veiklų sąrašą, kurį reiktų reguliariai atnaujinti, pašalinant arba išbraukiant atliktas užduotis. Svarbu vartoti paprastus žodžius ir trumpus sakinius, kalbėti lėtai, vengti paslėptų reikšmių, abstrakčių žodžių, pernelyg ilgo kalbėjimo, tarp pagrindinių dalykų ir idėjų paaiškinimo daryti pertraukas: „Pateikę reikiamą informaciją, ją apibendrinkime. Jeigu reikia, pakartokime, net ir keletą kartų. Siekiant pastiprinti tai, ką turėjome omenyje, kalbėdami žodžiu naudokime gestus, akcentuokime svarbiausius žodžius“.
Tikslingos kompensacinės strategijos
Atsižvelgiant į vaiko amžių, kalbos sutrikimo pobūdį, sudėtingumą, gretutinius mokymosi sutrikimus ir kt. ypatumus, gali būti taikomos kompensacinės strategijos, tikslingai pritaikomos kiekvienu individualiu asmens atveju. Jos gali apimti užduočių diferencijavimą, vertinimo pritaikymą, mokymąsi mokytis, organizuoti ir planuoti, mokymosi motyvacijos palaikymą, socialinės sąveikos skatinimą ir pan. Dr. S. Daniutė pateikia keletą tikslingų kompensacinių strategijų pavyzdžių.
Specialistė pataria sumažinti testų, atsiskaitymų, klasės ir namų darbų užduočių apimtį, klausimų skaičių arba skirti papildomo laiko joms atlikti. Žodinę informaciją rekomenduojama papildyti vaizdinėmis priemonėmis: grafikais, schemomis, paveikslais, sąvokų žemėlapiais, klausimų, sutrumpintų taisyklių kortelėmis ar užrašymu lentoje.
„Leiskime atlikti alternatyvias atsiskaitymo užduotis, pavyzdžiui, vietoje atsakinėjimo žodžiu vaikas gali atlikti testą. Jeigu yra poreikis, sudarykime sąlygas testus, atsiskaitymus atlikti individualiai, su logopedu ar specialiuoju pedagogu. Kalbos mokymosi sunkumai (sąvokų stoka, vyraujantys negebėjimas sklandžiai formuluoti ir reikšti mintis, pasakoti ir pan.) neturėtų daryti įtakos įvertinimui. Reiktų skirti papildomą laiką vaikui apdoroti informaciją ir išsakyti savo mintims, palaikyti akių kontaktą.
Kai vaikas suklysta kalbėdamas, atsakykime į tai pakartodami pasakytą žodį ar sakinį teisingai, bet tuo pačiu ir pozityviai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas pasakė „Aš vakar einu į parduotuvę“, galime atsakyti „Puiku, tu vakar ėjai į parduotuvę. Ką nusipirkai?“. Taip pat galime papildyti, išplėsti vaiko klaidingai pasakytą sakinį, pridėdami vieną ar du papildomus žodžius. Tai padeda vaikams mokytis naujų žodžių ir kalbėti ilgesniais sakiniais“, - akcentuoja S. Daniutė.
Anot jos, ruošiantis atsiskaitymams, pasiekimų patikrinimams, svarbu mokyti vaikus nusistatyti prioritetus, lavinti laiko planavimo ir valdymo įgūdžius, mokyti pasitikrinti savo rašto darbą, pastebėti ir išsitaisyti klaidas: „Pateikime vaizdinius pavyzdžius, mokykime užsirašyti, pasibraukti ar kitaip pasižymėti esminę informaciją – taisykles, įvykių datas, sąvokas, jų paaiškinimus. Sudarykime sąlygas kurti palaikančius ir pasitikėjimu pagrįstus santykius su bendraamžiais ir suaugusiaisiais. Pabrėžkime vaiko stiprybes ir daromą individualią pažangą bei neakcentuokime nesėkmių. Sudarykime sąlygas patirti mokymosi sėkmę“.
