Įstatymas numato, kad sutuoktiniams tokių dalykų nesutarus ir esant poreikiui, pilnametis vaikas turi galimybę reikalauti išlaikymo (paramos) iš savo tėvų. Jei tėvai turi galimybę, jų pareiga materialiai išlaikyti savo vaiką nepasibaigia jam sulaukus pilnametystės, jeigu jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų bei jam būtina parama.
Pilnametystės (aštuoniolikos metų) sulaukęs asmuo, turi visišką civilinį veiksnumą – jis savo veiksmais gali įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Dėl to, spręsdami dėl paramos teikimo pilnamečiam vaikui, teismai vertina kitus teisiškai reikšmingus faktus, nei sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo.
Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju teisiniai santykiai atsiranda tarp pilnamečių asmenų – aukštosios mokyklos studento ir vieno ar abiejų jo tėvų, todėl su reikalavimu į teismą turės kreiptis pats pilnametis vaikas.
Galima išskirti tokias sąlygas, kurioms esant teismai gali priteisti išlaikymą pilnamečiam vaikui, besimokančiam aukštojoje mokykloje: sunki vaiko turtinė padėtis; tėvai turi turėti galimybių išlaikymui teikti; negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties; priteistą paramą turi būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan.; poreikį paramai turintis pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti išsilavinimui įgyti reikalingomis lėšomis bei sąžiningai ir pažangiai mokytis.
Iš esmės vertinamos dvi aplinkybių grupės: pilnamečiam vaikui – paramos būtinybė ir tėvų galimybė teikti paramą.
Sprendžiant apie paramos būtinumą, vertinamas pilnamečio vaiko turtas, jo gaunamos pajamos bei protingų galimybių jas gauti išnaudojimas. Viena iš galimybių aukštosios mokyklos dieninio skyriaus studentui gauti lėšų mokymuisi – valstybės remiamos paskolos, kurios teikiamos tiek studijų kainai sumokėti, tiek gyvenimo išlaidoms. Taigi, studentui, prašančiam paramos ar apmokėjimo už studijas, gali tekti pagrįsti, kodėl jis nenorėjo prisiimti skolinių įsipareigojimų ir nesikreipė dėl paskolos.
Taip pat vertinamos studento galimybės dirbti laisvu nuo mokslo metu ir užsidirbti bent dalį pragyvenimui reikalingų lėšų. Pats pilnametystės sulaukęs ir studijuoti siekiantis asmuo turi stengtis gauti pajamų, o ne tikėtis visapusiškos paramos iš tėvų.
Dažniausiai teismai vertina, kad dieniniame skyriuje besimokančiam studentui sudėtinga mokslą suderinti su darbu, be to, kiekvienas jaunuolis turi pagrįstą interesą siekti išsilavinimo ir turi teisę susikoncentruoti į mokslus, o ne į darbą. Tad tikslas siekti išsilavinimo turi būti remiamas ir tokia pareiga visų pirma tenka tėvams, kurie turi sudaryti sąlygas jaunam žmogui įgyti išsilavinimą.
Įstatymuose įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, todėl tėvai savo pilnametį vaiką turėtų remti lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai vienas iš tėvų yra blogesnėje finansinėje padėtyje nei kitas.
Vertinant tėvų galimybes teikti paramą, laikomasi nuomonės, kad jei tėvai neturi sveikatos problemų, jų uždirbamos nedidelės pajamos nėra kliūtis priteisti paramą pilnamečiui vaikui. Į tai atsižvelgiama nustatant paramos dydį.
Bet kuriuo atveju laikoma, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas išlaikyti tiek nepilnamečiam, tiek ir pilnamečiam vaikui, kuris mokosi aukštojoje mokykloje.
Priteisiant paramą laikomasi principo, kad parama pilnamečiui vaikui turi būti skirta vaiko būtiniesiems kasdieniams poreikiams tenkinti (maistui, aprangai, būstui, mokslams, sveikatai), o ne tapti papildomu pajamų ar praturtėjimo šaltiniu arba būdu sukaupti santaupų.
