Prasidėjus karantinui, pagrindine vaikų mokymosi ir darbo priemone tapo kompiuteris. Nors įvairūs skaitmenizacijos sprendimai jau anksčiau skynėsi kelią į mokyklas, nuotolinis mokymasis visiškai pakeitė ugdymo koncepciją ir vadovėlius nustūmė į paraštes.
„Beveik du trečdaliai apklausoje dalyvavusių tėvelių teigė, kad kompiuteris tapo pagrindine jų vaiko mokymosi priemone, o su tradiciniais mokymosi metodais darbą virtualioje erdvėje derino perpus mažiau (31 proc.) vaikų. Tai rodo, kad iki šiol skaitmeninis turinys ne visada lengvai suderinamas su kitais mokymosi įrankiais“, – pasakoja „Šviesos“ vadovė Milda Juonė.
Kad nuotolinis mokymasis skiriasi nuo įprastinio, sutinka ir psichologė Monika Kuzminskaitė. Jos teigimu, darbas kompiuteriu pakeičia suvokiamą mokymosi erdvę, reikalauja labiau sukaupti dėmesį ir reikalauja daugiau tėvų pagalbos, nei mokantis mokykloje.
„Nors skaitmeninis mokymasis nebūtinai blogesnis už įprastą, susiaurėja „langas į žinias“. Vietoj galimybės dairytis klasėje, matyti mokytojo ir klasės draugų elgesį, sekti neverbalinę rašką, justi ir užuosti, mokiniui lieka tik rega, klausa ir gerokai už klasę mažesnis ekranas. Be to, susitelkti reikia į vieną konkretų tašką ir tai ilgainiui lemia didesnį vaiko nuovargį“, – pastebi ji.
Mokytis tenka ir tėvams bei mokytojams
Nepaisant akivaizdžių skirtumų, apklausos duomenys rodo, kad beveik trečdalis tėvų norėtų, jog nuotolinis mokymasis kuo labiau primintų įprastinį, o vienam iš penkių respondentų atrodo, kad skaitmeninėms priemonėms buvo skirta per daug dėmesio. M. Juonė pastebi, kad tokį skeptišką nusistatymą galėjo lemti ir chaotiškas naujo pobūdžio mokymosi organizavimas.
„Klausėme tėvelių, kas labiausiai neramino jų vaikams mokantis iš namų. Nemaža dalis apklaustųjų pastebėjo, kad nuotolinis mokymas buvo organizuojamas chaotiškai, o jei jis būtų grąžintas, nerimauja dėl ugdymo proceso kokybės, pusei nerimą kelia ir tėvams bei mokytojams tenkantis krūvis. Vis dėlto įvertinti nuotolinio mokymosi įtaką mokinių rezultatams sunku: 36 proc. sakė, kad jų vaiko pasiekimai liko tokie patys, trečdalio rezultatai pagerėjo, trečdalis ėmė mokytis prasčiau“, – sako „Šviesos“ vadovė.
Vis dėlto kai kuriuos nuotolinio mokymosi iššūkius galima įveikti nustatant naujai aplinkai pritaikytas taisykles ir stebint vaiko progresą. Psichologė M. Kuzminskaitė sako, kad dalis vaikų ir patys pastebi, jog nesusitvarko su jiems keliamais uždaviniais, todėl užuot nuolat tai priminus, verčiau ieškoti problemų sprendimo būdų – pradėti ji pataria nuo sunkumų įvardijimo.
„Pirmiausia reikėtų suprasti, kas kiekvienam vaikui sunkiausia – sukoncentruoti dėmesį, išlaikyti emocinę pusiausvyrą ar įsiminti informaciją. Kad padėtų susikaupti, mokytojai gali planuoti dažnesnes pertraukas, o per pamoką nuolat keisti veiklos pobūdį, įtraukti vis naujų elementų, keisti kalbos tempą ar kalbėjimo garsą. Atsiradę netikėtumai savaime sukoncentruoja vaikų dėmesį, todėl jį išlaikyti visą pamokos laiką bus lengviau“, – pataria ji.
Kadangi nuotolinis mokymasis vyksta namuose, tėvai taip pat gali prisidėti prie tinkamų sąlygų kūrimo, rašoma pranešime spaudai. M. Kuzminskaitė rekomenduoja namuose atskirti darbo ir mokymosi erdves, po pamokų darbo vietą „uždaryti“, taip pat raginti vaikus per pertrauką keisti veiklos pobūdį.
„Vaikams kompiuteris asocijuojasi su bendravimu draugų rate ir pramogomis, o dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tėvai turėtų kalbėtis apie tai su vaiku – pasakoti, kad jei išmanieji įrenginiai dabar skirti mokytis ir dirbti, laisvalaikiu pramogauti reikėtų be jų. Kadangi suaugusiųjų savikontrolės gebėjimas stipresnis, vaikus tikrai įkvėps ir tėvų pavyzdys, kai po darbo dienos vietoj serialo rinksis pasivaikščiojimą ar stalo žaidimus“, – svarsto specialistė.
Mano, kad įrenginiais naudojasi per ilgai
Apklausoje dalyvavę tėvai patvirtina, kad šiuolaikiniai vaikai didžiąją laisvalaikio dalį leidžia prie ekranų – net 88 proc. respondentų įvardijo, kad skaitmeninis turinys vaikus lydi tiek mokantis, tiek ilsintis. Du iš penkių apklausos dalyvių pabrėžė, kad mokantis nuotoliniu būdu, sutriko vaikų darbo ir poilsio režimas – tai tapo problema beveik pusei 1–8 klasių mokinių.
„Lygindami apklausos duomenis pastebėjome, kad esama situacija neatitinka tėvų lūkesčių. Dėl susiklosčiusios padėties, beveik pusė tėvų sako, jog jų vaikas prie kompiuterių ir kitų įrenginių praleidžia daugiau nei penkias valandas per dieną, nors 91 proc. respondentų norėtų, kad šis laikas būtų ne ilgesnis nei 4 val.“, – pasakoja M. Juonė.
Jei apčiuopti tendenciją, kaip keitėsi mokinių rezultatai, sunku, vaikų elgsenos ir savijautos pokyčius tėvai fiksavo kur kas dažniau. Penktadalis atsakiusiųjų įvardijo, jog pasikeitė jų vaiko elgesys, 18 proc. detalizavo, kad vaikams vis sunkiau susikaupti – pradinukų tarpe šis skaičius siekė 24 proc. Dar trečdalis mokinių tėvų skundėsi išaugusiu streso lygiu.Kuzminskaitė pažymi, kad vaikų nuovargis gali būti susijęs ir su būtinybe ilgą laiką sutelkti dėmesį į vieną tašką – mažą ekraną, kuriame mokytojas naudojasi labiau ribotomis ugdymo priemonėmis. Kita vertus, psichologės teigimu, klasėje susikaupti taip pat ne visada paprasta – pavyzdžiui, aplink kikena draugai, o už sienos dainuoja kitos klasės. Todėl abu mokymosi būdai turi tiek savo privalumų, tiek trūkumų. Anot jos, prisitaikęs prie aplinkybių, vaikas gali išmokti sutelkti dėmesį ir dirbti produktyviai, tačiau būtinas ir suaugusiųjų – tiek mokytojų, tiek tėvų – indėlis.
Psichologai ir edukologai sutinka, kad geriausia yra subalansuotas mokymosi procesas, o tarptautiniai mokinių pasiekimų tyrimai rodo, kad geriausius rezultatus demonstruoja tos šalys, kur išlaikytas balansas tarp popierinių ir skaitmeninių priemonių, tarp realios ir virtualios aplinkos.
