„Mes klaidingai galvojame, kad patyčios – paauglystės problema. Užsienio mokslininkų tyrimai rodo, kad pagrindinės patyčių formos aptinkamos jau vaikų darželyje. Tyčiotis vaikai išmoksta dar ikimokykliniame amžiuje, stebėdami savo artimiausią aplinką, suaugusiųjų, bendraamžių elgesį. O mes daugiausia sprendžiame tik paauglių patyčių problemą, t. y. gydome „ligos“ pasekmes, o ne priežastis“, – tvirtina tyrėja.
Kitų šalių mokslininkai gerokai anksčiau suprato, kad sprendžiant patyčių problemą pirminė prevencija turi būti vykdoma jau ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose. LEU dėstytoja sako, jog nuo to, kokias ugdymo(si) sąlygas sudarome ikimokyklinio amžiaus vaikui, labai priklauso visas tolesnis jo gyvenimas. „Mums reikia stengtis užbėgti patyčioms už akių. Tam reikalingi tyrimai, kurie atskleistų esamą padėtį Lietuvos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose. Tokių tyrimų mūsų šalyje beveik nebuvo atlikta, tai ir paskatino analizuoti patyčių situaciją vaikų darželiuose“, – pasakoja ji.
Tyrimo rezultatai patvirtino keltas prielaidas, kad pagrindinės patyčių formos aptinkamos jau vaikų darželyje. Jos pasireiškia agresija, nukreipta į kitą asmenį siekiant jį įskaudinti. Aiškinantis patyčių mastą ikimokyklinėse įstaigose, pasirinktas stebėjimo metodas – kasdienėje veikloje stebėti vaikai ir jų elgesys.
Apibendrinus stebėjimo duomenis išryškėjo tendencija, jog vyrauja žodinė agresija. Daugiau nei pusę užfiksuotų situacijų sudaro pravardžiavimas, erzinimas, pašaipios replikos. Fizinės patyčių apraiškos sudaro apie trečdalį visų atvejų: trukdymas žaisti, tampymas už plaukų, daiktų gadinimas, atiminėjimas, pastūmimas.
Dažniausiai skriaudėjais buvo pastebėti ketverių metų vaikai. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad agresyviausi yra 2–4 metų vaikai. Būtent šiuo laikotarpiu išgyvenamas agresyvumo pikas, o po ketvirtojo gimtadienio, mokslininkės teigimu, tinkamai auklėjant vaiką fizinė agresija sumažėja, tačiau gerėjant kalbiniams įgūdžiams auga žodinė agresija.
I. Kerulienė siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad pedagogai ir tėvai dažnai netoleruoja fizinės agresijos, tačiau žodinė vis dar laikoma norma („Nieko tokio...“, „Tai tik žaidimas...“, „Aš tik juokavau...“). Suaugusiesiems reikėtų įsisąmoninti, kad patyčios nepadeda vaikui sutvirtėti ir užsigrūdinti. „Patyčios atsiranda ir tampa bendravimo norma tada, kai mes jų nesustabdome ir neparodome, kaip kitaip vaikai galėtų elgtis. Vaikai didžiąją dalį veiksmų išmoksta mėgdžiodami suaugusiuosius. Nuolat prarasdami savitvardą, keikdamiesi, puldinėdami kitus mes savo vaikus išmokome elgtis lygiai taip pat“, – tikina Vaikystės studijų katedros dėstytoja.
Mokslininkė ikimokyklinio ugdymo pedagogams pirmiausia siūlo ugdyti pozityvaus bendravimo su kitais įgūdžius: kalbėtis su vaikais apie tai, kas yra patyčios, akcentuoti, kad tai netinkamas, nepageidaujamas ir kitą skaudinantis elgesys; nustatyti aiškias, nekintančias taisykles („Mes neturime teisės tyčiotis ir skaudinti kito“, „Jei iš tavęs tyčiojasi – paprašyk auklėtojo pagalbos“), ribas, kad vaikas suprastų, koks elgesys priimtinas ir koks ne; negali būti jokio agresyvaus elgesio toleravimo; svarbu mokyti vaikus pačius spręsti problemas. Būtina nuolat stebėti vaikus, nes tik juos stebint galima geriau įsigilinti į situaciją, tuomet tampa aišku, kad kaltas nebūtinai tik tas, kuris naudoja fizinę jėgą.
Jei pedagogas pamato patyčias, iškart turi jas sustabdyti, paaiškinti, kodėl toks elgesys pažeidžia grupės taisykles, ir nustatyti tokio elgesio pasekmes. „Pedagogas turi pakalbėti ir su vaiku, iš kurio buvo tyčiojamasi, ir su skriaudėju. Tie pokalbiai turi vykti atskirai. Skriaudėjai turi žinoti, kad yra stebimi ir kad už patyčias sulauks atitinkamų pasekmių“, – aiškina I. Kerulienė.
Dėstytoja pedagogams rekomenduoja keletą specialių programų ankstyvajai netinkamo elgesio prevencijai ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose įgyvendinti.
Programa „Zipio draugai“. Programos tikslas – padėti vaikams įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų siekiant geresnės emocinės vaikų savijautos. Vykdant šią programą pasitelkiamos žaismingos ir vaikams priimtinos priemonės, kuriomis naudojantis vaikai mokomi įvairių socialinių įgūdžių: kaip suprasti ir reikšti jausmus, kaip atjausti kitą, kaip susidraugauti, kaip spręsti konfliktus, kaip reaguoti į kitų vaikų nedraugišką ar agresyvų elgesį ir t. t.
Emocinio intelekto programa „Kimochis“. „Kimočiai“ – žaislai, išreiškiantys jausmus. Šie žaislai yra skirti vaikų savigarbai, pasitikėjimui savimi stiprinti ir ugdyti, kalbėtis apie jausmus. Vaikai mokosi pažinti, pavadinti ir valdyti jausmus, konstruktyviai bendrauti.
Programa „Antras žingsnis“. Ši programa ugdo pagrindinius socialinius įgūdžius, kaip užkirsti kelią smurtiniam ir agresyviam elgesiui.
Mokslininkė taip pat akcentuoja, kad pedagogai turėtų palaikyti kuo glaudesnį ryšį su vaiko šeima. Vaikai, augdami aplinkoje, kurioje gauna per mažai meilės, šilumos, pradeda naudoti patyčias kaip būdą įrodyti sau ir kitiems, kad „esu kažko vertas“. Todėl tik bendradarbiaujant su vaiko tėvais galima pasiekti teigiamų rezultatų. Šiuo atveju labai svarbu šviesti tėvus pozityviosios tėvystės įgūdžių formavimo klausimais – apie tai yra įvairios mokomosios, metodinės medžiagos, vedami seminarai, vykdomos išvykos ir t. t.
I. Kerulienės kartu su A. Užpurvyte parengtą mokslo straipsnį su išsamiais tyrimo rezultatais galite perskaityti neseniai išleistame mokslo straipsnių rinkinyje „Pasaulis vaikui: ugdymo realijos ir perspektyvos“ (6-as tomas).
