Papadent vadovo Tomo Stumbrio teigimu, pagrindinė priežastis, sulaikanti lietuvius nuo profilaktikos ir vizitų pas gydytoją, yra ne finansinė: „Dėl bedantystės kreipiasi labai skirtingų pajamų ir socialinio statuso asmenys. Nėra tvirto priežastinio ryšio tarp aukštesnių pajamų ir geresnės dantų būklės, kartais būna priešingai." Tačiau kritinius pacientus vienija psichologinis barjeras – bedančiui žmogiškai gėda atskleisti savo įsisenėjusią problemą, taip pat jis slapčia bijo sulaukti atsakymo, kad situacija beviltiška. Tokį jausmą dar labiau sustiprina informacinės burnos higienos kampanijos, kurios dažniausiai paremtos gąsdinimais.
Dėl šių priežasčių net dešimtadalis Lietuvos gyventojų apsisprendžia kentėti ir niekada nepraverti odontologo kabineto durų, o kas penktas kreipiasi į specialistus tik tada, kai dantų skausmai tampa nepakenčiami. Papadent vadovas neslepia, jog tokia situacija odontologijos rinkoje mažina profilaktinės dantų priežiūros paklausą bei skatina specializuotis teikiant paklausesnes implantacijos bei kitas „paskutinės vilties" paslaugas.
„Per pastaruosius porą metų klientų su kritinėmis burnos ertmės problemomis kiekis išaugo apie 20 proc. Dauguma tokių pacientų dantų netvarkė nuo vaikystės, o užsukdami į kliniką iškelia esminę sąlygą - kad problema būtų išspręsta per vieną-du atėjimus, bijant ilgojo laikotarpio gydymo", - teigia T. Stumbrys. Šią tendenciją dar labiau sustiprina prieš šventes į namus sugrįžtantys užsienio lietuviai, kuriuos vilioja 3-5 kartus mažesnės lietuviškos paslaugų kainos nei Airijos arba Didžiosios Britanijos implantų klinikose.
