Kas lemia tokį sėkmingą šios ligoninės gydytojų reanimatologų darbą, gerus donorystės rezultatus? T. Tamošuitis neabejoja: sėkmingas donorystės procesas įmanomas tuomet, kai jame dalyvaujantys gydytojai reanimatologai patys tiki kilnia organų donorystės idėja ir šiame procese dalyvauja iš pašaukimo, o ne formaliai. „Aš šimtu procentų pritariu organų donorystei, nes nematau jokios objektyvios priežasties jai nepritarti", – savo įsitikinimus dėsto jis.
Viena sunkiausių gydytojo reanimatologo pareigų – pokalbis su mirusiojo artimaisiais
Pašnekovas neabejoja: kiekvienam medikui, o juo labiau – dirbančiam reanimacijos skyriuje, svarbiausia ne tik profesionalumas, bet ir žmogiškosios savybės. Kai sužinoma, kad brangus žmogus mirė, artimuosius ištinka stresas, pyktis: „Už ką? kodėl man taip atsitiko?" „Natūralu, kad artimieji atsisako aukoti organus, klausdami: „Kodėl aš turiu gelbėti kažkieno gyvybę, kai mano artimasis mirė?" Būna, jei artimasis mirė nuo avarijoje patirtų traumų, sakoma: „Tegu savo organus atiduoda tas, kuris sukėlė avariją". Pasitaiko klausiančiųjų: „O kas man iš to?" Būna nesutinkančiųjų aukoti, nes nežino, kam jų artimojo organai atiteks. „Neslėpsiu: kartais nekyla abejonių – jei sužinotų, kam persodinti artimojo organai, paprašytų padėkos – ir ne žodinės, o tikros", – profesinius užkulisius atskleidžia gydytojas.
Atsisakymo priežastys - įvairios
Kartais artimieji su gydytojais derasi: „Sutiksime aukoti organus, bet jūs palaidokite ligoninės sąskaita". Būta ir visai kurioziškų „derybų": mainais už aukojamus organus artimieji paprašė „visą giminę įrašyti į laukiančiųjų transplantacijos „eilę". „Tuo metu niekam iš giminaičių transplantacijos nereikėjo – tiesiog jie norėjo apsidrausti, jei „kada nors" prireiktų!" – šypteli gydytojas. Kartais artimieji būna itin pragmatiški: „Atvažiuoja į klinikas giminaitis iš Dzūkijos pasiimti mirusiojo kūno. Artimieji sutinka aukoti organus, bet iš Lazdijų atvažiavęs giminaitis turi labai įtikinamą argumentą: „Mane autobusiuku šiandien į Kauną atvežė kaimynas. Jis tik šiandien turi laisvą dieną, rytoj dirbs, kūno į Lazdijus parvežti negalės. Tai kas man jį rytoj padės parvežti, jei dėl donorystės šiandien jo parsivežti negaliu? Gal ligoninės transportu galima jį parvežti į Lazdijus?" Žinoma, jokiais susitarimais ar atlygiais donorystės negalima sieti – donorystė yra neatlygintina ir nemokama. Taip yra visame išsivysčiusiame pasaulyje.
Pasitaiko, kai artimieji atsisako aukoti organus, nes žino mirusiojo valią – jis tam nepritarė. „Kai tai sužinome, jokios tolesnės kalbos su artimaisiais apie donorystę negali būti", – pabrėžė T. Tamošuitis. Ar žodžiu, ar raštu išsakytas žmogaus nesutikimas donorystei yra neginčijamas. T. Tamošuitis neabejoja: donorystės situacija Lietuvoje būtų kur kas geresnė, jei būtų registruojami tiktai gyventojų atsisakymai aukoti organus.
Didelė pagarba tiems žmonėms, kurie patys paklausia dėl galimybės paaukoti organus – maždaug 10 procentų artimųjų, kurių šeimos narys gydomas reanimacijos skyriuje, o jo būklė – itin sunki, patys gydytojams pasako, kad, ligoniui mirus, sutiks paaukoti jo organus donorystei. Dažniausiai tai jaunesnio amžiaus žmonės.
Sunkumai dėl užsienyje esančių giminių
Problema, su kuria reanimatologai susiduria vis dažniau – užsienyje gyvenantys, ten dirbantys mirusiojo artimieji. „Pavyzdžiui, artimieji grįžta ruoštis giminaičio laidotuvėms. Kai žmogui konstatuojama smegenų mirtis, kreipiamės į artimuosius dėl donorystės. Dauguma artimųjų tam neprieštarautų. Deja, sužinoję, kad donorystės procesas užtruks parą ar kiek ilgiau, atsisako. „Mes norime palaidoti kaip galima greičiau, nes jau po poros dienų turiu grįžti į darbą Londone", – artimųjų žodžius cituoja gydytojas T. Tamošuitis.
Kita problema – išlaikyti donorą, kol iš užsienio parvyks jo artimasis ir parašu patvirtins sutikimą donorystei. Neretai, kai artimieji skubiai sugrįžti negali, donoro netenkama. Tačiau yra buvę, kad, laukiant grįžtančių artimųjų, donoro gyvybė dirbtinai buvo palaikoma net penkias paras.
Dėl donorystės tariamasi su giminaičiais
„Žmonėms reikia duoti laiko pagalvoti, pasitarti, apsvarstyti. Atsakymo dėl donorystės negali būti „čia ir dabar", – pabrėžia T. Tamošuitis. Kad artimiesiems apsispręsti būtų lengviau, tikintiesiems pasiūloma pakalbėti su dvasininku. „Tačiau ar visada ligoninės kunigas, dažnai – pirmą kartą matomas žmogus – gali tinkamai pakalbėti su artimaisiais, įtikinti juos?" – abejoja pašnekovas. Jo nuomone, kartais galbūt būtų geriau, jei su artimaisiais šia tema pakalbėtų psichologas.
„Būna, mirus vyrui jo žmona sutinka aukoti organus. Bet Lietuvoje tėvų moralinis autoritetas dar labai didelis, todėl marti nusprendžia atsiklausti sutuoktinio tėvų nuomonės (nors ji – nebūtina). Neretai senyvi tėvai marčios sutikimui paprieštarauja. Vis dar paisoma ir aplinkinių nuomonės, svarstoma, „ką žmonės pasakys?" – pasakoja gydytojas.
Svarbu tinkamai paruošti donorą
Kai artimieji sutinka donorystei, toliau vyksta ypač atsakingas darbas – donorinių organų išlaikymas. T. Tamošuitis džiaugiasi, kad Lietuvoje auga atliekamų transplantacijų skaičius. Kauno klinikų gydytojai, turėdami didelę patirtį, ja dalinasi ir su kolegomis iš kitų ligoninių: rengia transplantacijos kursus donorinių ligoninių gydytojams reanimatologams, slaugytojams – tiems, kurie dalyvauja donorystės procese. „Juk jeigu nėra potencialių donorų, nebus ir efektyvių donorų", – tvirtina T. Tamošuitis. Kursų metu aiškinami medicininiai aspektai, kalbama apie eksplantaciją (organų paėmimą iš donoro kūno), transplantaciją, pokalbį su mirusiojo artimaisiais, donoro išlaikymą. „Mažųjų ligoninių personalui trūksta patyrimo ruošiant donorus. Ir nieko keista, jei per metus tokioje ligoninėje būna vos du potencialūs donorai", – sako T. Tamošuitis.
Ar yra laiko limitas, per kurį būtina atjungti donoro gyvybines funkcijas palaikančią aparatūrą? Tai – individualu. Pavyzdžiui, Japonijoje buvo atvejis, kai, giminėms nesutinkant atjungti aparatūros, mirusiojo organai dirbtinai buvo palaikomi net 168 dienas. Lietuvoje toks laikas būtų neįmanomas, nes konstatavus smegenų mirtį arba inicijuojamas donorystės procesas (ir gyvybė palaikoma, kol jis vyksta), arba aparatūra išjungiama ir mirusysis atiduodamas giminėms laidoti. „Tačiau „protingą laiką" galima išlaikyti ir Lietuvoje. Būna, kad, žuvus sūnui, užsienyje dirbantis tėvas negali iškart sugrįžti namo – tada palaukiama, kol jis grįš, ir tada aparatūra išjungiama, – pasakoja T. Tamošuitis. – Juk svarbiausia – žmogiškumas".
Parengta pagal Nacionalinio transplantacijos biuro informaciją
