Viena iš nuostabių galimybių prisidėti prie gyvybės puoselėjimo yra transplantacija ir donorystė, leidžianti dovanoti gyvenimą kitam asmeniui. Negalime gyventi vieni užsisklendę, tarsi aplink mus nebūtų kitų žmonių – tai mums priminė Šventasis Tėvas šių metų Pasaulinės misijų dienos proga parašytame laiške. Popiežius ragino prisiminti, kad „naujas gyvenimas kyla drauge su kitais broliais ir seserimis. O tas Dievo gyvenimas nėra parduodamas produktas, bet turtas, kurį reikia dovanoti, perteikti, skelbti“. Donorystė išreiškia gebėjimą matyti toliau nei save pačius, toliau nei vien savo poreikius. Todėl geriau realizuojame save, kai realizuojame ir kito asmens gėrį, o mūsų gėris tampa prasmingas ne vien mums patiems, bet ir visai visuomenei.

Meilė, bendravimas, solidarumas ir absoliuti pagarba žmogaus asmens orumui yra vienintelis teisėtas organų transplantacijos pagrindas. Maža to, asmuo gali dovanoti tik tai, ko jis gali atsisakyti nesukeldamas didelio pavojaus ar nepadarydamas žalos savo gyvenimui ar asmeninei tapatybei. Akivaizdu, kad gyvybiškai svarbūs organai gali būti dovanojami tik po mirties, tačiau sutikimas būti audinių ir organų donoru po mirties ir dalies savo kūno pasiūlymas dar esant gyvam, kuris įsigalios tik po mirties, yra pagirtinas didžiulės, kitiems gyvenimą dovanojančios meilės darbas ir gyvybės liudijimas vis labiau įsigalint „mirties kultūros“ taisyklėms. Taip atsiveria galimybė realizuoti savo pašaukimą mylėti ir po mirties: mirštant pati mirtis yra nugalima, o gyvenimas atkuriamas. Viešėdamas Lietuvoje Šventasis Tėvas homilijoje Kauno Santakoje ragino nebijoti būti dosniems tiems, kuriems labiausiai reikia, atiduodant tai, ką turime brangiausia: „Ten, Vilniuje, Vilnelė plukdo savo vandenis ir netenka vardo įtekėdama į Nerį; čia, Kaune, Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume save dovanojanti Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti savęs net tada, kai atrodo, kad ištirpstame, prarandame save.“

Kartu ir tas asmuo, kuriam organas dovanojamas, teatranda, jog tokia dovana nėra tik gydymo priemonė, bet apima platesnę prasmę: tai meilės ir dosnumo aktas, kuris leidžia pažvelgti anapus mirties tam, kad visada laimėtų gyvenimas. Tai, kas pirmiausia gaunama, nėra pats organas, bet meilė ir gailestingumas, dėl kurių jis dovanojamas.

Šiandien dar kartą primename visiems tikintiesiems, kad transplantacijos operacijos ir organų donorystė, jei tik donoras ar už jį atsakingi asmenys yra davę aiškų sutikimą, išties yra sveikintinos ir skatintinos. Kviečiame tikinčiuosius žengti šį konkretų artimo meilės žingsnį ir ryžtis tapti donorais bei drąsiai liudyti gyvenimą mirties akivaizdoje.

Lietuvos vyskupai
Vilnius, 2019 m. lapkričio 1 d.