Šizofrenijai gydyti vidutiniškai per metus skiriama 27 mln. litų. Vaistų šizofrenijos gydymui kompensavimas vienam pacientui per metus kainuoja apie 1700 litų.
Šizofrenija yra lėtinė psichinė liga, kuri palaipsniui pažeidžia mąstymą, jausmus, valią ir suvokimą. Ligos simptomai: mąstymo sutrikimas, nenuoseklumas, haliucinacijos, kliedesiai. Sergantysis ilgainiui keičiasi: jis ima gyventi tarsi „nerealiame pasaulyje", jam sunku išlaikyti dėmesį, sunkiau mokytis, dirbti, jis ima elgtis kaip koks nors ypatingas asmuo, manyti, kad aplinkiniai jam linki blogo, stengiasi pakenkti. Jis pradeda lėčiau kalbėti, lėtėja jo mąstymas, nenori ką nors veikti, jį apima apatija, nesugeba prisižiūrėti, sumenkėja jausmų gama, išnyksta susidomėjimas gyvenimu, nutrūksta kontaktai su šeima. Ligai būdingi pasikartojantys priepuoliai ir geros būsenos laikotarpiai.
Pavojingiausi – pirmieji 6 ligos metai, kuomet įvyksta daugiausia savižudybių. Statistiniais duomenimis, 50 proc. sergančiųjų šizofrenija bando žudytis, 10 proc. nusižudo. Jei sergantysis šizofrenija išgyvena iki 60 m., vyresniame amžiuje ligos simptomai tampa mažiau išreikšti. Pasveikti visiškai ar iš dalies yra galimybė, ypač tiems asmenims, kuriems liga diagnozuojama pradiniuose etapuose, jei parenkami tinkami vaistai ir gydymo metodai, ligoniai turi šeimos palaikymą bei geresnes socialines garantijas.
Faktai apie šizofreniją:
• Vidutiniškai 24 milijonai pasaulio gyventojų serga šizofrenija.
• Liga paprastai pasireiškia vėlyvoje paauglystėje ar jaunystėje: vyrams 15–25 metų, moterims 25–35 metų.
• Šizofrenija daugiausia serga 15–35 metų amžiaus asmenys.
• Daugiau nei 50 proc. sergančiųjų šizofrenija negauna tinkamo gydymo.
• 90 proc. sergančiųjų šizofrenija ir nesigydančiųjų yra besivystančiose šalyse.
• Sergantiesiems šizofrenija pagalba turi būti teikiama bendruomeniniu lygiu, aktyviai į veiklą įtraukiant šeimą ir bendruomenę.
PSO pažymi, jog labai svarbu kompleksinis šios ligos gydymas. Atslūgus ligos paūmėjimui, tokie asmenys turi būti integruojami į visuomenę ir mokomi joje gyventi. Dažnai liga paūmėja vien dėl to, kad žmogus jaučiasi vienišas, bejėgis, izoliuotas. Taip dažniausiai atsitinka dėl to, kad tokie žmonės susiduria su kasdiene diskriminacija mokslo, gyvenamojo būsto ar darbo srityse. Tik 20 proc. šia liga sergančiųjų sėkmingai įsilieja į darbo rinką. Kai kurios šalys tokiems ligoniams net neleidžia dalyvauti visuotiniuose balsavimuose, tuoktis ar turėti vaikų. Svarbu neužmiršti, kad svarbią pagalbą tokiems žmonėms galėtų teikti pirminės sveikatos priežiūros specialistai.
