Kuo tave suviliojo sportas?
Inga: Aktyvi buvau nuo pat mažų dienų – nuolat ieškodavau veiklų, kuriose galėčiau save realizuoti. Šokiai, aerobika, bėgimas – vis ieškojau „savojo“ sporto. Į treniruoklių salę pirmąkart atėjau būdama penkiolikos. Tačiau tai buvo tas paauglystės periodas, kai norėjosi visko: treniruočių, vakarėlių, skanaus ir kaloringo maisto. Žinių apie mitybą, discipliną, subalansuotą veiklos ir poilsio režimą tuomet neturėjau – tai ir „kišo man koją“ siekiant gražaus ir, svarbiausia, sveiko kūno. Išėjusi iš treniruočių salės užkąsdavau vaflių, o vakare dar ir į vakarėlį nulėkdavau! (Juokiasi)
Viskas pasikeitė, kai su drauge pradėjau lankytis viename sporto klube. Ten mane pastebėjo treneriai, kurie pasiūlė pabandyti dalyvauti fitneso varžybose. Tik tuomet, būdama aštuoniolikos, sužinojau apie esminius mitybos principus ir sportininko discipliną. Ir tik tada kūnas pradėjo keistis ir tvirtėti.
Kaip vyko pasirengimas varžyboms?
Inga: Sportuodavau beveik kasdien, daugiau nei po 2 valandas. Kadangi sportavau ir iki tol, organizmui šoko dėl fizinio krūvio nebuvo. Kur kas sunkiau buvo „prisijaukinti“ kardinalius mitybos pokyčius. Nėra nieko blogiau, nei dietos besilaikanti mergina! (Juokiasi) Centrinė nervų sistema dietą „suprasti“ gali porą mėnesių – o pasiruošimas fitneso varžyboms trunka kur kas ilgiau. Tad po poros mėnesių tampa sunku psichologiškai – buvau supykusi ant visų ir dėl visko, o išsiliedavau ant niekuo dėtų artimųjų.
O artimieji tavo tikslą suprato ir palaikė?
Inga: Gali pasirodyti, kad pasiruošimas varžyboms – tiesiog intensyvesnės treniruotės ir ribota mityba. Iš tikrųjų, ruošdamasi varžyboms aukoji visa kita: darbą, pinigus, mokslus, draugus, sveikatą. Turėjau tik vieną tikslą – gerą formą ir sceną. Tapau irzli, kur kas uždaresnė, beveik pamiršau socialinį gyvenimą – visi eina skaniai pavalgyti, pašėlti, o aš sėdžiu viena su savo vištiena. Tad natūraliai atsiribojau ir nuo draugų – visą laisvą laiką praleisdavau sporto salėje.
Žiūrint iš šalies, pasiruošimas varžyboms atrodo gražiai – kūno formos akivaizdžiai dailėja. Tačiau sunkiausia buvo patiems artimiausiems mano žmonėms – mamai, vaikinui. Jie mane matė piktą ir irzlią, sugerdavo visą mano pyktį, tylos sienas. Iš pradžių palaikymo nesulaukiau, girdėjau tik kokia pikta pasidariau ir kad reikėtų viską mesti. Tačiau kai artimieji pamatė, kad mane šis pasiruošimas veža ir suprato, kad savo tikslo sieksiu bet kokia kaina, stengėsi palaikyti, padrąsinti ir kartu išgyventi laikotarpį iki varžybų. Dabar supratau, kad ruošdamasi perdegiau.
Kaip pavyko išlaikyti motyvaciją?
Inga: Kai ruošiausi varžyboms, jokios papildomos motyvacijos neieškojau – pati degiau begaliniu noru turėti svajonių kūną ir pasiekti užsibrėžtą tikslą – akivaizdžiai gerėjantis vaizdas veidrodyje man buvo pati didžiausia motyvacija. O užklupus sunkumo akimirkoms prisimindavau, kokį ilgą kelią jau nuėjau – pasitraukti tiek daug pasiekus neverta.
Šiandien motyvacijos šaltinių sportuoti nebeieškau – toks gyvenimo būdas tapo vertingu įpročiu. Lygiai taip pat, kaip žinau, kad kasdien turiu eiti į darbą, taip žinau, kad turiu ir pasportuoti. Jei nepavyksta to padaryti treniruoklių salėje, stengiuosi pabėgioti ar daugiau vaikščioti ir pasiekti rekomenduojamą 10 tūkst. žingsnių per dieną ribą.
O kokia fitneso trenerės Ingos Žuolytės diena dabar? Ar vis dar tokia pat intensyvi?
Inga: Šiuo metu mano gyvenimas kur kas smagesnis ir spalvingesnis, nei pasiruošimo fitneso varžyboms metu. Aktyviai sportuoju, sveikai maitinuosi, tačiau leidžiu sau kartą į savaitę „nuklysti į šoną“ ir suvalgyti tai, ko iš tiesų noriu – net jei ten daug cukraus (šypsosi). Per šventes džiaugiausi artimųjų draugija, skaniu maistu – dėl to nė kiek nesigraužiu, kitą dieną tiesiog „atidirbau“ sporto salėje. Aktyvi fizinė veikla ir subalansuota mityba veikia puikiai: esu linksma namuose, komunikabili sporto salėje, maloni savo klientėms, kūrybiškai „žvelgiu“ į drabužius, mane lydi sėkmė moksluose .
Dalyvavimas varžybose ir fitneso trenerio darbas – du skirtingi dalykai. Fitnesas – alinanti dieta ir sekinamos treniruotės, reikalaujančios atsisakyti visų pašalinių veiklų ir susikoncentruoti tik į sportinės formos gerinimą. Tai sunkus kelias, kuris nei sveikatos, nei jėgų neprideda. O „fitneso treneris“ – gyvenimo būdas, paremtas sveiku protu, sveikatos gerinimu, subalansuota mityba ir aktyvia gyvensena. Tad šiandien pirmenybę teikiu sveikatai ir gerai jausenai!
Ko palinkėtum žmonėms, į savo Naujųjų metų pažadų sąrašą įrašiusiems punktą „pradėti sportuoti“?
Inga: Visų pirma pamilti save ir savo kūną. Meilė sau suteikia stimulą didžiausiems gyvenimo pokyčiams! Kartokite atvaizdui veidrodyje, kad mylite save. Kad ir septynis kartus per dieną – tol, kol iš tikrųjų patikėsite. Meilė sau skatina rūpintis savimi, sportuoti, sveikiau maitintis – tuomet ir jautiesi geriau, ir nuotaika pakilesnė. Ir nekelkite sau nepasiekiamų tikslų, nereikalaukite iš savęs per daug – nepamatuoti lūkesčiai veda nusivylimo ir traumų link.
