Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti. Žolinė (Dzūkijoje – Kopūstinė) – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį.

Jau ke­lis de­šimt­me­čius į Pri­čiū­nus, ne­to­li Bui­vy­džių, į Šv. Ig­na­co Lo­jo­los at­lai­dus trau­kia gy­ven­to­jai iš įvai­rių Vil­niaus kraš­to kam­pe­lių, o jau ant­rus me­tus jie pra­de­da se­se­riai Van­dai Bo­ni­šev­skai skir­tus ren­gi­nius. 

Vyriausybė pritarė siūlymui įtraukti Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčią į Šv. Jono Pauliaus II piligrimų kelią. Galutinį sprendimą šiuo klausimu paskelbs Lietuvos vyskupų konferencija.

Praeitą sekmadienį (liepos 13 d.) Švenčionėlių bažnyčioje pirmas mišias aukojo naujasis Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos klebonas Raimundas Macidulskas, su kuriuo po trejeto dienų ir kalbėjomės apie kunigystę, pašaukimą, toleranciją ir darbus, kurie laukia naujojo klebono Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijoje.

Ši diena nuo seno laikyta rugiapjūtės pradžia. Būdavo apeinami rugiai. Šeimininkas nupjaudavo pirmą sruogą rugių ir atnešdavo šeimai pasivaišinti. Žemės deivei Žemynai buvo aukojama duonos – duona apkasama aplink rugių lauką. Nupjovus ir pastačius pirmą rugių pėdą, pjovėjai nusilenkdavo saulei, dainuodavo pjūties dainas. Pirmoji rugių pėda vadinta „šeimininku“. Tikėta, kad ji saugo nuo bėdų. Kelios pirmosios varpos iš jos buvo sudeginamos ant aukuro, aukojant likimo deivei Laimai ir deivei Žemynai.

Šalčininkų rajonas pasižymi daugiakultūriškumu, tai įrodo ir Gojaus kaimo sentikių bendruomenės veikla rajono teritorijoje. Čia taip pat veikia Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė, kurioje š. m. liepos 12 d. buvo laukiami svečiai - švenčiamos sentikių bendruomenės įkūrimo Gojaus kaime 300 – osios metinės. Šia proga pašventintas ir paminklas – kryžius, skirtas šiai datai paminėti.

Iškilmingose šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, kuriose dalyvavo antrajai kadencijai šeštadienį prisiekusi Prezidentė ir kiti aukščiausi šalies vadovai, arkivyskupas Gintaras Grušas akcentavo, jog politika yra iškiliausias pašaukimas ir viena iš brangiausių artimo meilės formų.

Mirtį savaime suprantame kaip nelaimę. Ar gali mirtis būti laiminga? "Gali. Tokios mirties turėtų siekti kiekvienas mirtingasis", - sako kunigas Algimantas Žibėnas, Pakruojo rajono Stačiūnų bažnytėlėje prieš savaitę aukojęs šv. Mišias Laimingos mirties atlaidų dieną. Tokie atlaidai - galbūt vieninteliai Lietuvoje. Jie Stačiūnuose švenčiami nuo seniausių laikų, rašo "Šiaulių Kraštas". Pasak kunigo A. Žibėno, "šie atlaidai verčia susimąstyti, sustabdyti neretai per greitai įsisukusį kasdienybės, rūpesčių, darbų, problemų, kančios, skurdo, melo, neapykantos, pagiežos, apkalbų gyvenimo ratą ir paklausti savęs: ar gyvenu taip, tarsi ši diena man paskutinė? Ką daryčiau, jei žinočiau, jog man liko tik viena diena šioje žemėje?"

Pirmąjį sekmadienį po Sekminių Katalikų Bažnyčia mini Švč. Trejybės šventę. Kai kuriose Lietuvos bažnyčiose tądien vyksta atlaidai, tad ir liaudies kalendoriuje ši diena prisimenama, nors ryškesnių papročių buityje nėra užfiksuota.

Birželio 13 d., prasideda II pėsčiųjų piligriminė kelionė „Karaliauk mums, Kristau, visur ir visada!" iš Turgelių į Maišiagalą. Prieš pradedant ją Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios.