Ketvirtadienį po Švč. Trejybės iškilmingai švenčiama Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė, vadinama Devintinėmis, Dievo Kūno švente, Žemaitijoje – Vainikais.
Į Katalikų Bažnyčios liturgiją šventė įvesta XIII amžiuje. Ji yra paskutinė iš kilnojamųjų kalendoriaus švenčių. Devintinių šventė paprastai švenčiama tarp gegužės 25 ir birželio 23 dienos. Dažniausiai Devintinės išpuola birželio mėnesį. Religinė šventės dalis skirta pagarbinti Švč. Sakramentui, paliktam žmonėms Eucharistijoje. Prisimenami Jėzaus Kristaus per paskutinę vakarienę prieš kančią apaštalams pasakyti žodžiai: „Jei nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutinę dieną.“ Taip Jėzus kalbėjo laimindamas ir dalydamas savo mokiniams duoną ir vyną. Šie dieviškąja galia pašventinti dalykai yra jo kūnas ir kraujas.
Švč. Sakramentui pagerbti skirtos procesijos buvo labai populiarios senajame Lietuvos kaime. Be dvasininkijos, tikinčiųjų, jose dalyvaudavo ir Lietuvos valstybės vadovai, kariuomenės karininkai, įvairių organizacijų atstovai.
Lietuvos bažnytkaimiuose ir miestuose į Devintinių oktavas (aštuoniadienio) paskutiniąją procesiją visada suplaukdavo minių minios. Šventinami žolynai, žmonių sunešti ir per visą oktavą bažnyčioje kaboję nupinti vainikėliai, berželių šakos. Kaip ir per Sekmines, kaimiečiai apkaišydavo sodybos vartus berželiais, nupindavo „bromus“.
Žemaitijoje iki šių dienų išliko gyvas paprotys Devintinių dieną prie laukųjų namo durų prisegti dvi sukryžiuotas beržo šakeles.
Seniau Rytų Aukštaitijoje iš kiekvienų namų merginos nešdavosi pašventinti po devynis rūtų vainikėlius. Sudžiovintos jų rūtos, kaip ir Verbų dieną pašventinti kadagiai, būdavo padeginami ant ugnies, užėjus smarkiai perkūnijai, kad šventi dūmai išblaškytų audros debesis. Šiaulių apylinkių moterys prie rūtų būtinai dar pridėdavo juozažolės šakelę, manydamos, kad „kitaip rūtos nesišventina“. Pašventintieji per Devintines įvairūs žolynai – rūtos, mėtos ir kiti, vadinti „Devintinio žolelėmis”, liaudyje plačiai vartojami ne tik apsaugai nuo perkūno įtrenkimo, bet ir gydant įvairias ligas. Moterys jomis smilkydavo susirgusius vaikus. Šventintomis žolelėmis buvo aprūkomi kūdikiai ir vaikai, gydant juos nuo išgąsčio, nemigos, krūpčiojimo… Šios liaudies medicinos procedūros būdavo gana sudėtingos: žolynai atrenkami, rūšiuojami, maišomi su kitais augalais (samanomis nuo medžio, seno kryžiaus, gryčios kerčių), skirstomi į krūveles, įrišami į atskirus mazgelius ir pan.
Žemaitės pašventintų bažnyčioje Devintinių žolynų įbedžiodavo daržovių daigyno lysvelėse. Tikėta, kad tada kurmiai žemės neišraus.
Tautosakoje, užrašytoje iš Alytaus apylinkių, sakoma, kad „po Devintinio negalima nei arti, nei akėti, nei sėti, nes nesiseks ūkininkauti.“ Aišku, kad Devintinių laikas, ypač kai jos vėlyvos, jau būna netinkamas, kad spėtų užaugti ir subręsti vasariniai javai. Taip susivėlinusiam su sėja šeimininkui tarsi pati gamta keršydavo, derliaus neišaugindama.
Dar XX a. pradžioje prieš devintines piemenys vainikuodavo melžiamas karves lapų vainikais. Už tai šeimininkės atsidėkodavo sūriu, kiaušiniais, sviestu. Tuo laiku, kaip ir per Sekmines, piemenukai keldavo savo sambarį. Tai liudija Sekminių ir Devintinių liaudiškų papročių artumą.
