Ar maisto aukojimo vargstantiesiems akcija yra populiari Jūsų vadovaujamoje parapijoje?

Šiemet pradėjome akciją anksčiau nei ankstesniais metais. Prieš tai produktai būdavo renkami Didįjį Šeštadienį, kai žmonės ateidavo pašventinti valgių, todėl kai kurie dar laukia šios dienos. Pirmąją akcijos savaitę buvo tuščia, tačiau vėliau žmonės pradėjo nešti košes, cukrų, aliejų, makaronus. Kai kurie atneša ir saldumynų sakydami: „Visi neša kruopas, tai tegul vaikams bus saldumynai." Kažkas net atnešė stiklinių komplektą...

Prireikė?

Dar nepaskirstėme, nes neseniai tai buvo. Tačiau pirmą produktų dalį, kai dėžė buvo netilptinai pripildyta, jau atidavėme. Iškeliavo pas Angelų seserų kongregacijos vienuoles, kurios Naujojoje Vilnioje turi Vaikų dienos užimtumo centrą. Seserys labai džiaugėsi ir buvo dėkingos, nes turi ten nemažai tų vaikučių. Panaudos produktus vietoje, o dalis žmonių gaus tokią šventinę paramą į namus.

Vadinasi, produktai skirti ne tik „Carito" poreikiams?

Taip. Parapija jau turi savo nuolatinius adresus: užmezgė ryšius su minėtomis seserimis, taip pat su Motinos Teresės seserimis, kurios šalia Vilniaus autobusų stoties vadovauja namams vargstantiesiems. Taigi suaukoti produktai keliaus ten, kur jų labiausiai reikia. Na ir, žinoma, jei kažkas iš parapijos kreipsis arba gausime informacijos iš kaimynų, kad kai kas vargsta, net jei ir nelanko bažnyčios, gaus maisto paketą. Šiandien situacija tokia, kad kartais mokesčių už butą ar pan. gyventojai sumoka labai daug, o vyresnio amžiaus žmonės daug pinigų išleidžia vaistams, todėl iki minimumo riboja pinigus maistui. Deja, kai kurie žmonės, kurie gyvena iš pensijų ar pašalpų, tiesiog badauja. Tačiau parapijiečiai retai kreipiasi.

Ar „Pasninko dėžė" - tai gera idėja padėti? Ar nenutiks taip, kad kažkas gaus per šventes, pavyzdžiui, 10 pakelių miltų, kurių neturės kur laikyti?

Idėja tikrai gera, nes, visų pirma, 10 pakelių niekam neduosime (juokiasi), o antra, kaip minėjau, mūsų parama yra skirta padėti konkretiems namams, kur yra didesnis poreikis, todėl ten ir 10 pakelių miltų bus ne pro šalį.

Dalyvaujant kurioje nors paramos akcijoje kartais kyla abejonių, ar toji parama tikrai nukreipiama tinkama linkme. Ar paremdama „Carito" iniciatyvas parapija gali būti tikra, kad parama pasieks tinkamą adresatą?

Niekada negali būti dėl to tikras. Nors bandome šią paramos akciją organizuoti kuo sumaniau, tokių garantijų neturime. Žinoma, kartais ateina apsišaukėlių. Ne taip dažna, bet turime ir tokią patirtį. Šia proga reikėtų priminti vieno iš šventųjų pasakymą: „Tu padaryk, kas nuo tavęs priklauso, o ar kas nors panaudos tai tinkamai ar ne - tai bus ant jo sąžinės". Šventajame Rašte irgi parašyta, kad išmalda išperka nuodėmę. Taigi išmalda suteikia gėrį duodančiajam, net jei kažkas panaudos ją netinkamai. Mano širdis ir taip praturtėja dėl to, kad padariau gerą dalyką: turėjau gerą intenciją ir kai ką konkretaus padariau. Todėl manau, kad neverta per daug kankinti save klausimais, ar iki galo gerai kažkas tą dovaną panaudos, ar ne visai. Duodamas, iš Viešpaties gaunu kur kas daugiau.

Būtų idealu, žinoma, jei turėtume plačiau atvertas mūsų sielos akis ir ten, kur gyvename, matytume tokius vargstančius, neprireiktų nei Bažnyčiai, nei „Caritui" tarpininkauti. Geriausia duoti kaimynei, kuri vargsta.

Tačiau ar nėra taip, kad jei kam nors duodu žinodamas, kad jis tai blogai panaudos, remiu nuodėmę ir pats kartu darau nuodėmę?

Jei rimtai abejoju, ar tai nebus skirta blogam dalykui, jei matau, pavyzdžiui, girtą žmogų ir aiškiai matyti, kad pinigai taip pat bus skirti alkoholiui, tai tiesiog neduodu.

O jei kas nors duoda vadovaudamasis principu: „Geriau duoti, nei prašyti" arba „Kad man niekada netektų prašyti išmaldos"?

Jau šventasis Paulius kalbėjo apie tai, kad daugiau džiaugsmo yra duoti, nei imti, t. y. tikrai geriau duoti, nei imti. Geriau būti tokioje situacijoje, kai galiu duoti, nei tokioje, kai turiu prašyti išmaldos. Nors kartais ir tai žmogui gali būti naudinga paklusnumui ugdyti. Labai svarbu, ar padedu iš meilės, ar priverstas, pavyzdžiui, psichologiškai. Jei ką nors darau su meile, tai galiausiai kas nors gero iš to bus. Tačiau noriu pasakyti, kad meilės taip tiksliai nepavyks išmatuoti.

Prie vienos Vilniaus bažnyčių galima sutikti žmogų, kuris, kai jam duodi pinigėlį, sako: „Duok Dieve, kad tau netektų prašyti išmaldos"... Įdomu, ką sako tiems, kurie neduoda: „Duok Dieve, kad ir tau taip nutiktų?" Ką manote apie paramą tiems, kurie mano, kad jiems tiesiog priklauso?

Žinoma, pats elgetavimas nedaro žmogaus nei geresnio nei blogesnio. „Iš širdies gausos kalba lūpos", todėl jei elgetos širdyje yra negerai, tai negerus dalykus kalba jo lūpos. Tačiau būna ir priešingai. Pastaruoju metu Facebooke plinta populiarus pasakojimas apie žmogų iš Bulgarijos, kuris vadinasi Dobry Dobrev, kuriam 100 metų ir kuris kasdien vyksta iš kaimo į Bulgarijos sostinę Sofiją elgetauti. Tačiau, kas įdomu, iš surinktų pinigų nieko sau neima. Iš pradžių rėmė vaikų globos namus, dabar - bažnyčias. Tokiu būdu padalijo jau keliasdešimt tūkstančių eurų. Daugelio šalių žmonėms (straipsnių apie jį yra ir japonų, ir italų, ir anglų kalbomis) tai tapo labai teigiamu ženklu.

Kadaise, prisimenu tai iš savo vaikystės, elgetavimas šiek tiek skyrėsi nuo dabartinio. Prie bažnyčios mūro šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje sėdėjo senyvi žmonės. Duodavai jiems auką, o jie klausė, už ką turi pasimelsti, už kurį iš mirusiųjų. Jiems būdavo sakomi vardai. Tie žmonės jautė, jog turi padaryti kai ką gero, ne tik rinkti pinigus. Šiandien ši tradicija užgeso. Tačiau geriau duoti, nei imti ...

Pastaruoju metu bažnyčiose itin dažnai kalbama apie vargstančiuosius.

Iš tikrųjų krikščioniško gyvenimo prasmė yra pastebėti kai ką, kam yra blogiau nei man ir padėti tam, kam galiu padėti. Kristus sako, kad kaip vieną argumentų, ar įeisime į Jo Karalystę, išgirsime (arba ne) kada nors: „Buvau alkanas, o pamaitinote mane." Jis susitapatina su tais, kurie vargsta, ir būtų gerai, jei žvelgtume į kitą žmogų matydami, kad jame gyvena Kristus.

Skaičiau kadaise gražų liudijimą. Atrodo, vienos iš seserų iš Kalkutos, turėjusių prausti benamius. O tai juk kvapai, tam tikro estetinio ir psichologinio barjero įveikimas. Taigi ten, kur jos prausė tuos vargšus, virš vonios kabėjo užrašas: „Tai yra Mano Kūnas". Kristus yra ne tik Eucharistiniame Kūne, bet ir kenčiančio žmogaus kūne.

Ko norėtumėte palinkėti „Vilniaus krašto savaitraščio" skaitytojams Velykų proga?

Kad nepersivalgytų... (juokiasi). O jei rimtai. Prisiminkime, kad Prisikėlimas iš tikrųjų įvyko. Tai pakeitė žmonių galimybes: jei traktuosime Kristų rimtai, traktuosime kitą žmogų su meile, būsime Prisikėlimo gavėjai. Tačiau Prisikėlimas ateis dviem variantais: į amžinąją šlovę arba amžinąjį pasmerkimą. Turime nepamiršti ne tik didžiulės Dievo meilės, bet ir baisių mūsų nuodėmės pasekmių, nes dėl to Jis kentėjo ant kryžiaus. Te netampa jos kasdienybe, nes šiandien pastebimas nuodėmės subanalėjimas. Taigi, kad pamatytume, jog Kristus yra stipresnis už mūsų nuodėmes. Ir tai yra mūsų išganymo viltis.

Alina Stacevič