Leidinį sudaro pratarmė, trys moksliniai straipsniai ir gausiai iliustruotas mokslinis katalogas, kuriame pristatytos net 376 medinės plataus XVI–XXI a. pr. chronologinio laikotarpio prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių, muziejų ir privačių kolekcijų.
2022 m. Lietuvos liaudies buities muziejuje (dabar – Lietuvos etnografijos muziejus, LEM) buvo surengta paroda „Mirtį nugalėjęs. Medinės prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių: stilių ir raiškos kaita“. Ji pratęsė muziejuje vykdomą tiriamąją ir parodinę veiklą. Prisikėlusio Kristaus skulptūrų paroda, skirta reikšmingiausiai Kristaus Prisikėlimo liturginei šventei apipavidalinti, kaip ir ankstesnės 2018–2019 m. senųjų medinių prakartėlių parodos, buvo sumanyta ir surengta muziejaus menotyrininkės Inos Dringelytės iniciatyva. Iki tol pavienės Prisikėlusiojo skulptūros buvo integruojamos į temines, istorines ar dailės parodas. Po metus trukusio tyrimo parodos iniciatorė, bendradarbiaudama su Kultūros paveldo centro (dabar – Kultūros paveldo tyrimų valdyba) specialistėmis Asta Giniūniene ir Svetlana Poligiene, iš gausaus sąrašo parodai atrinko skulptūras iš Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių, Vilkaviškio, Telšių, Panevėžio ir Šiaulių vyskupijų bažnyčių – iš viso 48 kūrinius.
Parodoje buvo eksponuoti meniniu ir ikonografiniu požiūriu itin vertingi kūriniai, prilygstantys europiniams šio tipo dirbiniams ir atspindintys vietines drožybos tradicijas, apimantys skalę – nuo individualios profesionalios iki vietinio dievdirbio primityvios raiškos. Pristatytas platus chronologinis laikotarpis, atskleidžiantis vieno atvaizdo genezę nuo seniausių XVI–XVII a. skulptūrų iki sovietinio laikotarpio kūrinių.
Lietuvoje Prisikėlusiojo skulptūros iki tol buvo tirtos epizodiškai, fragmentiškai. Kaip minėta,daugiausia čia nuveikė dailės istorikė M. Matušakaitė. XVI–XVII a. I p. skulptūras ji nagrinėjo knygose „Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje“ (1998), „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“ (2007). Pavieniai dirbiniai išsamiau pristatyti Vilkaviškio, Šiaulių vyskupijų sakralaus paveldo tyrimuose. Prisikėlusiojo skulptūros buvo minimos bendro pobūdžio leidiniuose, Kaišiadorių vyskupijos, Plungės dekanato bažnyčių dailės kūrinių apžvalgose.
Kadangi Prisikėlusiojo temai nebuvo skirto leidinio, po parodos sumanyta tęsti tiriamąjį darbą ir parengti leidinį apie Lietuvoje išlikusias medines skulptūras. Užsibrėžtas tikslas buvo ambicingas, maksimalus – siekta surinkti visas Lietuvos bažnyčiose išlikusias medines skulptūras. Nors ši programa buvo nuosekliai ir metodiškai įgyvendinama, bažnyčiose tikriausiai dar liko užslėptų, nežinomų ar neparodytų skulptūrų, neperžiūrėti ir visų muziejų rinkiniai.
Leidinyje skulptūrų tyrimą apibendrina S. Poligienės mokslinis straipsnis, kuriame nagrinėjami Prisikėlusiojo skulptūrų Lietuvoje išlikimo ir išsaugojimo klausimai, A. Giniūnienės – aptariantis skulptūrų liturginę paskirtį, ikonografiją, simboliką ir meninės raiškos raidą. I. Dringelytės – intriguojantis, detektyvinis pasakojimas apie Lietuvos etnografijos muziejaus įgytos XVIII a. vid. skulptūros kilmę.
Iš bažnyčių, muziejų ir privačių rinkinių surinktos 376 medinės skulptūros sugrupuotos ir pristatytos kataloge, pateiktos kiekvieno dirbinio metrikos. Remiantis archyviniais, istoriniais duomenimis, menine stilistine analize, Europos šalių pavyzdžiais, dauguma jų atributuota ir publikuota pirmą kartą. Pristatyta itin daug šios srities tyrinėtojams nežinomų kūrinių, taip pat išaiškinti autoriai, dievdirbiai ir dirbtuvės. Leidinyje susisteminta medžiaga apie medines Prisikėlusiojo skulptūras reikšmingai papildo ne tik Lietuvos, bet ir Europos skulptūros paveldo tyrimus, praplečia suvokimą apie krikščioniškosios kultūros sąveikas ir dailės kūrinių sklaidą.
Projekto vadovė – Ina Dringelytė. Leidinio sudarytojos – Asta Giniūnienė, Svetlana Poligienė. Straipsnių autorės – S. Poligienė, A. Giniūnienė ir I. Dringelytė. Katalogo sudarytojos – A. Giniūnienė, S. Poligienė. Recenzentės – prof. dr. (hp) Aleksandra Aleksandravičiūtė, dr. Eglė Bagušinskaitė. Kalbos redaktorė – Ilona Čiužauskaitė. Vertėjas – Adomas Vitas. Dailininkė – Skaistė Ašmenavičiūtė.
KDP inf.
